AAiddennium » BLOG «

They say: “Grow delicious fruits and vegetables and raise adorable animals on your very own farm!”. But this is what you get: “Buy many images for money, lay them in your square field, return back in many hours, sell the images and you’ll get even more money. Buy many images for money, lay them in your square field…” That’s one of many facebook-based cloned games by Zynga company with rural decorations this time and it’s called FarmVille.

Game developers usually get surprised how such a primitive grinding game has more players than twitter has tweeple. Farm village engages the rational ones by simple strategies what images to choose to get maximal profit in minimal time. It engages the irrational ones by attractive childish graphics and animation and the ability to arrange their farms as cozy, interesting, or esthetical as possible. Some players exploit the unexpected possibilities of the game while creating their farm art. Some people get caught by marketing tricks like facebook statuses about the game, various actions and invitations, ads in other games by Zynga, podcasts, twitter statuses, adaption to actual holidays (Halloween, Christmas, Easter), etc.

FarmVille is a community-based game. Recently Tony Ventrice defined the following purposes of such games in Gamasutra:

• Create permanent community (offer collaboration)
• Create the feeling of continuous discoveries (prompt player progress and self-expression)
• Spread the game virally (prompt players to invite friends)

There isn’t much community-forming in the game. You are just offered to invite neighbors whose farms you’ll be able to fertilize so that they get richer crop. Also you can give your neighbors animals, trees, and different decorations from a reserve of gifts, where the amount of gift choices grow up with the increasing level of your village business experience. What I don’t like is that you can give others different presents that you don’t really have and can’t take yourself (as well as you can’t fertilize your own fields). The game is symbolized a lot already, but giving presents from some strange reserve makes it even more unrealistic. On another hand, this ensures that players won’t sell virtual goods to each other what usually happens in multi-player gaming.

The avatar of the game makes no sense. It just slows all the activities down, because if you want to plough and sow a field, the avatar has to go to it first. I found out that if you frame your avatar with a fence, the fields are ploughed and sowed immediately. So you have to limit yourself for productivity (like in real life). If you visit your neighbors, you will never find them at home. You’ll find there only abandoned farm full of crows and weeds, which you can clear and get virtual money for that.

The business model behind FarmVille is this: the game is free for most of the players, but a few percent of biggest fans buy virtual money for real money at their free will, to be able to develop their village business in larger scope.

There is almost no interaction among different objects in the game except the area they take (animals can’t go over the area which is laid with an image, e.g. a field, a tree, or a fence). When you achieve quite high level or buy virtual money, you can get tractors or harvesters which make the work much faster as you don’t have to click on each field, but that works only while you have fuel. The game would be much more interesting, if rabbits would nibble the uncovered trees, unframed cows and horses would trample down or eat the crop, animals would need food, the manure of animals could be used to fertilize the fields, etc.

Having in mind that FarmVille is still in beta, there is a hope that it will be more interesting in the future. If you have several months, you can try farming as is now. But if you have no time and still want to have fun, play the platform game this weekend (surprise surprise! ).

Sako: „Nokink gardžius vaisius ir daržoves ir prižiūrėk mielus gyvulėlius savo paties fermoje!“ O realiai tai: „Už pinigus nusipirk daug paveiksliukų, išsidėliok savo kvadratiniame lauke, sugrįžk po daug valandų, parduok paveiksliukus ir tada gausi dar daugiau pinigų. Už pinigus nusipirk daug paveiksliukų, išsidėliok savo kvadratiniame lauke…“ Tai vienas iš daugelio feisbukinių Zynga kompanijos klonuotų žaidimų, šįkart su kaimišku apipavidalinimu – FarmVille.

Žaidimų kūrėjai dažnai stebisi, kaip toks primityvus arimo žaidimas turi daugiau žaidėjų negu twitter’is čiulbėtojų. Fermakaimis pritraukia racionaliuosius per paprastas strategijas, kokius paveiksliukus geriau pasirinkti, kad per minimalų laiką gautum maksimalų pelną. Iracionaliuosius pritraukia per patrauklią vaikišką grafiką ir animacijas, leidžiant įsirengt savo fermą kuo jaukiau, įdomiau ar estetiškiau. Dalis žaidėjų išnaudoja nenumatytas žaidimo galimybęs, kurdami savo fermų meną. Dalis pakimba ant marketinginių triukų, kaip kad feisbuko statusai apie žaidimą, kitų žaidėjų dovanojami paveiksliukai, įvairios akcijos ir kvietimai, reklamos kituose Zyngos žaidimuose, podcast’ai, twitter’io statusai, prisitaikymas prie tuo metu einančių švenčių (Helovynas, Kalėdos, Velykos) ir t.t…

FarmVille yra bendruomeninis žaidimas. Tony Ventrice Gamasutroje neseniai apibrėžė tokių žaidimų tikslus:

• Suburti pastovią bendruomenę (skatinti bendradarbiavimą)
• Sudaryti nuolatinį atradimų pojūtį (skatinti naudotojų progresavimą ir saviraišką)
• Paskleisti žaidimą virusiniu principu (skatinti draugų kvietimą prisijungti)

Pačiame žaidžiamume bendruomenės formavimo nėra daug. Tiesiog siūloma prisikviest kaimynų, kurių fermas vėliau gali lankyti ir tręšti, kad šie gautų gausesnį derlių. Taip pat gali kaimynams dovanoti gyvulius, medžius ir įvairias dekoracijas iš dovanų rezervo, kurio pasirinkimas didėja sulig augančiu tavo kaimiško verslavimo patirties lygiu. Kas man nepatinka, – kad dovanoji daiktus, kurių pats neturi ir negali pasidovanoti sau (taip pat negali pasitręšti savo paties laukų). Negana to, kad pats žaidimas ganėtinai susimbolintas, dovanojimas iš kažkokio neaiškaus dovanų rezervo dar labiau atitraukia nuo realybės. Nors iš kitos pusės, tai kažkiek apsaugo, kad žaidėjai už kadro neprekiaus virtualiom gėrybėm, kas dažnai nutinka kituose bendruomeniniuose žaidimuose.

Žaidimo avataras neturi visiškai jokios prasmės žaidime. Jis tiesiog stabdo visą veiklą, nes norint išart žemės plotelį ir apsėt, reikia pradžiai avatarui iki jo prieit. Atradau, kad jei uždarai avatarą į gardelį, tuomet laukai ariami ar apsėjami iškart. Taigi vardan produktyvumo reikia apsiriboti (kaip ir realiame gyvenime). Jei nueini į svečius pas kaimyną, niekada nerandi jo paties namie, nebent apleistus varnų lesamus ar piktžolių apsėstus laukus, kuriuos gali sutvarkyt ir už tai gaut virtualių pinigų.

Fermakaimio verslo modelis toks: žaidimas nemokamas daugumai žaidėjų, bet keli procentai pačių didžiausių fanų savanoriškai už tikrus pinigus perka virtualiųjų pinigų, kad galėtų vystyti savo kaimo verslą didesniu mąstu.

Beveik nėra jokios sąveikos tarp skirtingų žaidimo objektų, išskyrus jų užimamą vietą (gyvūnai nepraeina per plotą, kur paguldytas koks paveiksliukas, pvz dirva, medis ar tvorelė). Pasiekus gan aukštą lygį arba nusipirkus virtualių pinigų, gali įsigyti traktorių ir kombainų, kurie pagreitina darbą ir nereikia spaudinėt ant kiekvieno arimo, bet ir tai veikia tik tol, kol turi kuro. Būtų kur kas įdomesnis žaidimas, jei triušiai nugraužinėtų neapdengtus medelius, neaptvertos karvės ar arkliai ištryptų ar nuėstų derlių, gyvūnams reiktų pašarų, karvių ir arklių mėšlą galėtum naudot dirvų tręšimui ir t.t.

Turint omeny, kad FarmVille dar beta versijoj, yra vilties, kad kažkada vėliau bus įdomiau. Jei turi kelis mėnesius laiko, gali išbandyti ūkininkavimą tokį, koks jis yra dabar. O jei laiko neturi, bet nori pasigerinti nuotaiką, tai šį savaitgalį sužaisk platforminį žaidimą (še tau, kad nori! ).

Today I purchased a tablet for drawing. By now, I’ve got all the tools I need for the beginning of game-development career. Also I have enough literature to learn from. I just need a strong kick in the ass and some time. It would be great if I could buy time like in this animation:

The moral dilemmas of the animation remind me the conversation of two rational adults:
“Do you believe in teleportation?”
“Think logically! Would you invest your own money in it?”
“Not my own! But wouldn’t you find a crowd of stupids who would do that?”

It’s the same with time. There are many levels of information to discuss, from individuals to statistics and back to individuals.

Indirectly speaking, you can buy time.. at the expense of other people’s time. You just need to establish a company, hire employees, and do business. By buying other people’s time, you can save your own time benefiting yourself.

Is it bad?

It is bad if you don’t provide sufficient working conditions, psycologically terrorize and frighten your employees, smother the wish to improve and make one’s career, or even overuse people till death. But it is good if your own purposes are such that they help you as well as a lot of other people. It’s good if you choose such human resources (employees) whose purposes will go on the same way as yours and whom you’ll accept as companions. It’s good if you provide possibilities to learn more and to use the received knowledge for the common purpose (even in a competitive company).

So getting back personally to me, I like my job (to create the web), but I am lack of time for going towards my chosen purpose which is to become a game developer famous for games which influence the awareness of society. I keep telling to everybody that time is just as it is and having no time means nothing else than wrongly chosen priorities. Therefore, I think, it’s time for me to rearrange my priorities so that I could spend at least 8 hours a week practicing game development and blogging about that. I am about to define the purposes for myself to achieve in twenty-ten.

Šiandien įsigijau planšetę piešimui prie kompo. Jau kaip ir turiu visus įrankius žaidimų kūrimo karjeros pradžiai. Ir literatūros, iš ko mokytis, turiu pakankamai. Tetrūksta stipraus postūmio ir laiko. Gerai būtų, jei laiko būtų įmanoma nusipirkti, kaip šitam filmuke:

Moralinės filmuko dilemos primena vieną dviejų racionalių suaugusių bičiukų pokalbį:
– Ar tiki teleportacija?
– Pagalvok logiškai! Tu investuotum savo paties pinigus į tai?
– Pats ne! Bet negi nerastum minios durnių, kurie tai padarytų?

Taip ir su laiku. Daugialypiškas tai dalykas. Nuo individo iki statistikos ir atgal iki individo.

Perkeltine prasme, laiką gali nusipirkti.. kitų žmonių laiko sąskaita. Įkuri firmą. Samdai darbuotojus. Darai verslą. Perki kitų žmonių darbo laiką, sutaupai savo laiko siekdamas sau naudos.

Ar tai yra blogai?

Blogai, jei tiems žmonėms nesudarai padorių darbo sąlygų, psichologiškai terorizuoji ir grasini, slopini norą tobulėti ir kilti karjeros laiptais, ar net mirtinai išnaudoji. Bet gerai, jei savo paties tikslus nusibrėži tokius, kad jie pagelbės ne tik tau, bet ir daugeliui kitų žmonių. Gerai, jei savo žmogiškuosius resursus – darbuotojus – pasirinksi tokius, kurių tikslai eis pakeliui su tavaisiais, ir į juos žiūrėsi kaip į kompanijonus. Gerai, jei jiems norint, suteiksi galimybes sužinoti daugiau ir žinias panaudoti vardan bendro tikslo (netgi konkuruojančioj firmoj).

Tai va grįžtant prie manęs asmeniškai, man patinka mano darbas (daryti internetą), bet man trūksta laiko siekti savo užsibrėžto gyvenimo tikslo – tapti žinomu žaidimų, kurie įtakos pasaulio sąmoningumą, kūrėju. Aš pats visiems sakau, kad laikas yra tiesiog toks, koks yra, o jo neturėjimas yra tiesiog neteisingas prioritetų paskirstymas. Todėl, manau, jau pats laikas perskirstyt prioritetus taip, kad bent 8 valandas per savaitę skirčiau žaidimų kūrimo praktikai ir bloginimui apie tai. Manrods, netrukus susiformuluosiu sau ir šių metų tikslus.

Štai ir prabėgo dar vieni gyvenimo metai. Šįkart labai daug visokių išgyvenimų ir patyrimų. Nemažai išgręžiau.

Galerija:

• Helmuto Niutono fondo fotografijos galerija prie zoologijos sodo
• Modernaus meno galerija Hamburger traukinių stoty
• Pasaulio kultūrų centras Berlyne
• Lietuvos Nacionalinė dailės galerija
• Klaipėdos parodų rūmai
• Vokietijos nacionalinė meno galerija prie Potsdamo aikštės
• Strychnin galerija F-haine
• ŠMC
• Tate Modern Londone
• Saatchi šiuolaikinio meno galerija Londone
• Abduzeedo (internete)
• Toxel (internete)

Nauji draugų, pažįstamų ir artimųjų blogai:

• Dust of the road
• eGraphos TINKLARAŠTIS
• Elle Driver + Marla Singer
• Voverai virtuvėje siaučia
• Look higher, see further
• milk post
• Triušeliai
• Gardumynai
• Stranger Illustrations

Kone kasdien gūglės skaityklėje perverčiu apie 70 skaitinių ir vaizdinių žinioms plėst, nuomonei formuotis ir pasisemt kūrybinio įkvėpimo. Publikavimas karts nuo karto irgi daug duoda: kristalizuoja suvokimą ir skonį, lavina išraišką, suteikia informaciją ir įtakoja kitų gyvenimus. Visiems rekomenduoju turėt savo blogą ir skirt laiko saviraiškai.

Muzikos atradimas:

• Archive
• Flunk
• Sheezanova
• Mr. Scruff
• XBloome
• The Silk Demise
• Wagon Christ
• Amon Tobin
• Stullenheimer
• Stervhïa
• Extrawelt

Muzika užima svarbią vietą mano gyvenime. Viena nuramina, kita pakelia produktyvumą, trečia suteikia adrenalino. Mažiausiai 8 valandas per dieną klausaus internetinių radijų ar savo pleilistų. Mėgstu paderint, kas patiktų ir tądien netoliese sėdintiems kolegoms. Kartais taip užsikabinu, kad pabaigęs darbus dar užsibūnu, norėdamas užbaigti gerą albumą.

Koncertas:

• Silje Nes (3 k.)
• Archive
• Nouvelle Vague
• Emiliana Torrini
• Dandelion Wine
• Satta Outside
• Blues Makers
• Kim Bockbinder

Archive koncertas buvo vienas geriausių mano gyvenime. Hipnotizuojanti įsiskverbianti muzika, gilūs tekstai, nepriekaištingas elgesys ant scenos, darnios vizualizacijos, ir daug intelektualių, iš salės į sceną nukreiptų, į ekstazę panirusių žvilgsnių.

Gera vietelė:

• Play
• Satta
• Luzia
• Fisch Laden
• Sakura
• Tachelės Redrumas
• Salon zur Wilden Renate
• Bar 25
• Mano Cafe

Aplankyti klubai:

• M.I.K.Z (2 k.)
• Cookies (3 k.)
• YAAM (1 k.)
• Gravity (1 k.)
• Maria (3 k.)
• Berghain/Panorama Bar (18 k.)
• Golden Gate (10 k.)
• Watergate (4 k.)
• Scala (2 k.)
• Zapata (2 k.)
• Club der Visionäre (14 k.)
• Cafe Burger (2 k.)
• Club Relais (1 k.)
• Suicide Circus (1 k.)
• Horst Krzbrg (1 k.)
• Soda (1 k.)
• Weekend (1 k.)

Kažkas sakė, kad mano hobis yra klubinimas. Niekad apie tai nepagalvojau. Na gerai jau gerai – tai vienas iš daugelio mano hobių. Kas man patinka elektroninės muzikos kultūroje ir minimal techno muzikoje – tai, kad joje daug pozityvaus nusiteikimo (kartais natūraliai, kartais per svaigalus). Nors žmonės sako, kad tas pozityvumas iš tikrųjų yra ne muzikoje, o mano galvoje.

Kelionė:

• Milanas
• Praha
• Vilnius-Kaunas-Klaipėda-Nida
• Krokuva
• Hamburgas
• Venecija
• Londonas

Keliauti verta ne dėl to, kad įsiamžintum prie žinomos statulos prisiminimui ir tokių būdu atkartotum kadrą, kokį jau yra padarę milijonai kitų keliautojų. Keliauti verta dėl to, kad praplėstum savo akiratį ir pasaulio suvokimą, pats įvertintum, kiek tiesos ir svarbos yra toje informacijoje, kurią tau pateikia žiniasklaida. Kaip pastebėjau, kuo žmogus daugiau keliauja, tuo blaiviau žiūri į gyvenimą, tampa supratingesnis ir įgyja daugiau charizmos.

Darbinis pasiekimas:

• Išvengiau krizės.
• Vis dar augantis DjangoTricks prenumeratorių skaičius.
• Sudalyvavimas EuroDjangoCon Prahoje.
• Paleista pirmą kartą gyvenime mano rankomis suklijuota elektroninė parduotuvė.
• Philipp’o pagalba atnaujintos „studio 38“ klientų svetainės.

Praradimas:

• Vidinės harmonijos ir savitvardos praradimas per darbinius stresus vasarą.
• Kai namuose svečiavosi viena ne mano tipo pažįstama ir sugalvojo flirtuoti, asmeninės erdvės turėjau mažiau, negu kai mano vienam kambary miegojom septyniese.
• Netekau garbės ir orumo, kai stora boba iš niekur nieko trenkė vienai iš mano viešnių į akį „saugiajame Berlyne“, o aš nesugalvojau, kaip elgtis toje situacijoje.
• Po Home, Zeitgeist, The Soviet Story, kelių pokalbių ir išgyvenimų nebetikiu Kalėdų seneliu.

Bemiegis savaitgalio maratonas (pusvalandiniai snūstelėjimai klube nesiskaito):

• Kokteiliukai su draugais meksikiečių bare, du klubai su kažkokiom vokietėm Frydrichštrasėj, klubas-favoritas iki kitos dienos antros valandos, pietūs japonų restorane, japonės gimtadienio šventė Šlėzišėj gatvėj, pasaulio kultūrų centro aplankymas prieš pat uždarymą.
• Piktopijos festivalio lankymas, Tachelės galerijos, pietūs indiškam restorane su spontaniškai prieš dieną atvykusia drauge. Kokteiliukai meksikiečių bare padedant draugui dėliot pauverpointą, pokalbiai apie vakarėlius netoliese Oranien gatvėj esančiam atviro proto žmonių bare, linksminimasis klube po tiltu iki kitos dienos ryto, margučių ridenimas Berlyno lietuvių bendruomenės piknike, viešnagė pas bendruomenės pirmininkę ir jos dukrą
• Malaizietės gimtadienio pasveikinimas ir pora valandų kamuolių ridenimo į kėglius, tada masinis popsinis klubas malaiziečių, tailandiečių ir kinų kompanijoj, galiausiai muzika, kofeinu ir natūraliu endorfinu varomas tūsas mėgstamame klube iki kitos dienos vakaro.

Kiek žmogaus organizmas gali panešt? Kai prieš terminus tenka bent po porą savaičių įtemptai dirbt, išsimiegojus norisi gerai išsikraut susikaupusį stresą ir pasikraut energijos. Tiesiog iš principo išsiurbi savo laisvalaikį iki maksimumo, plačiau susipažįsti su skirtingom kultūrom ir subkultūrom, objektyviau įvertini gyvenimo dėsnius.

Pakelia (nuotaiką):

• Piktopijos festivalis
• Dar pažiūrėsim…
• Ulbančių volungėlių monologai
• Wulffmorgenthaler
• @tweetopezija

Įdomus nutikimas:

• Club der Visionėre mušu sau džembę pagal minimal techno, šalia prisėda dreduotas basakojis fleitininkas ir man pritaria.
• Iš dangaus beveik man po kojom nukrenta pasišiaušęs balandis, atsistoja ir svyruodamas nukrypuoja.
• Kvietimas prisijungti prie Kito varianto (kurį atmečiau dėl kelių priežasčių).
• Pažintis su ulbančiom volungėlėm.
• Trise basi pasivaikštom po Berlyną.

Tikiuosi, kad ir likę mažiausiai 73 gyvenimo metai bus pilni įdomių atradimų ir pasiekimų! Kadangi dešimties metų bėgy planuoju aplankyt Niujorką ir Tokiją, noriu pradžiai geriau pažinti savo regioną. Taigi mano planas 2010-tiesiems, kaip jau kai kam užsiminiau, – aplankyti 12 Europos sostinių. Gal kas nori palaikyt kompaniją? Na ir žinoma taip pat reiktų daugiau laiko skirti žaidimų programavimui. Gal bent jau ateinančiais paleisiu savo HalmaStar?

Galima pastoviai skųstis gyvenimu, keikti sistemą, niurzgėti ir savo negatyvumu gadinti aplinkiniams nuotaiką, o galima į viską pažiūrėti optimistiškai, sugriebt problemas į savo rankas ir pajudinti pirštą, kad gyventi būtų geriau. Visai nereikia būti kažkokiu tautos ar pasaulio išrinktuoju, jei nori pakeist kažką globaliu mastu. Net ir užsimaskavęs anonimas gali pasiekti gerovės savo kieme. Imkim pavyzdį iš aktyvių žmonių.

Visuomet su pagarba perskaitau apie Buržujaus pilietines iniciatyvas. Va prieš savaitę rašė, kad nenaudojamus drabužius veža į labdaros organizacijas. Šituo atžvilgiu tarkim Vokietijoj gatvėse būna specialūs konteineriai dėvėtiems drabužiams. Lietuvoj tokių nėra ir nemanau, kad atsiras, kol duoti netaps svarbiau negu imti (arba bent jau tiek pat svarbu). Buržujus savo pavyzdžiu skatina pilietiškumą, atsakomybę už tvarką gamtoje, netradicinį mąstymą kaip išnaudoti vartotojiškumą doram tikslui.

Kitas gan neseniai atrastas aktyvistas, kurio rašinius man įdomu paskaityti yra 209. Šis rašo laiškus į įvairias organizacijas, siekdamas sutvarkyt vieną-kitą vietinę problemą: sustabdyti nacionalinių parkų stendų niokotojus, ištaisyti rašybos klaidą ant paminklo, išvežti šiukšles nuo dviračių tako ir kt. Negana to, pats urbanistiniais metodais gatvėse skatina socialinę atsakomybę ir tarpusavio supratimą. Dėl socialinių tematikų grafiti pavidalu gal netgi pavadinčiau jį lietuviškuoju Banksy

Apskritai, mums visiems reiktų stiprinti suvokimą, kad kiekvienas esam atsakingas už tai, ką darom. Ir kad ateitis iš tiesų priklauso nuo mūsų. Nėr čia ko pasiplovinėt ar atsakomybę perleisti jaunesnėms kartoms. Nebūkim kaip tie mokytojai, kurie metai iš metų mokyklose pabrėžia: „Jūs – Lietuvos ateitis!“. Ne „Jūs“, o „Mes“! Mes įtakojam ne tik savo asmeninius gyvenimus, bet ir šeimos, bendruomenės, miesto, šalies, regiono ir pasaulio pokyčius. Nežiūrint į flegmatiškumą ir slapstymąsi po tamsiais akiniais, man patinka Tomo Sinickio motyvacinė dozė:

Pasižėkim į save ne kaip į lašus jūroje, bet kaip į sraigtelius dideliam laikrody.

Last weekend I was in Berlin National Gallery with Judita and Viktoras to check out what’s happening there. And we found the photography exhibition of Thomas Demand there.

After waiting in the row, we got the tickets, got in, and started exploring. There were mostly daily-life scenes without people, so to say, still life. That seemed to be nothing special. Sometimes I didn’t even like the composition. But there was something what didn’t look natural. The photos looked cleaned very much without any noise. The contrasts were large. Probably he did all that cleanness with a lot of photoshopping. Some photos even looked like modeled 3D views. This is how we watched half of the exposition.

Then we read the description of the exhibition at the flyer that we had received with the tickets. It said that all those compositions were made out of paper. No! That can’t be! The cloakroom of a sports hall, a corner in an Asian restaurant, windows with convolvulus all around supposed to be made out of paper.. But when you look closer you really notice that. This glass was made out of plastic, that broom was made out of cardboard, and so on.. Cool! We started watching the exposition from the beginning again.

Probably many students were involved in making those models. Or, as Milda says, it was all made by the hands of little children

This is how contemporary art can surprise you. It’s just important to get to know the conception.

Praėjusį savaitgalį su Judita ir Viktoru nuvarėm į Berlyno Nacionalinę galeriją pažiūrėt, kas ten dabar vyksta. O ten buvo fotografo Tomo Demando (orig. Thomas Demand) fotografijos paroda.

Atlaukėm eilę prie kasos, įsigijom bilietus, vaikštom, žiūrinėjam. Buitinės scenos be žmonių, natiurmortai – kaip ir nieko per daug ypatinga. Kartais net kompozicija nepatinka. Bet kažkas čia ne taip. Nuotraukos atrodo labai pravalytos, be jokio triukšmo. Kontrastai dideli. Švaruma. Matyt fotošopo daug naudojo. Kai kurios nuotraukos net atrodo kaip sumodeliuotas 3D vaizdelis. Taip pusę ekspozicijos apžiūrėjom.

Tada paskaitom programėlę – visi tie vaizdeliai padaryti iš popieriaus. Na ne! Negali būti! Sporto salės rūbinė su visais suoliukais, kampelis azietiškam restorane, vijokliais apaugę langai.. Bet gi rimtai. Kai įsižiūri.. Šita stiklinė susukta iš plastiko, šluota kartoninė ir t.t. Geras! Ir pradedam parodą nuo pradžios.

Matyt daug studentų buvo įtraukti į visų tų modelių gamybą. Arba, kaip sako Milda, ten vaikučių rankytėm viskas pagaminta

Tai va kaip netikėtai gali nustebint šiuolaikinis menas. Svarbu tik susipažint su koncepcija.

Stop shedding tears that the weather is getting warmer, polar bears eat each other, new diseases spawn around, and mosquitoes multiply. We did what we did. Maybe we can fix something, maybe not. But the most import thing now is to adapt to the changes. Let’s look what good we get from the global warming.

• Beautiful movies about the Earth are created.
• Chinese have places to spread.
• Ways to exploit solar energy are developed: 1, 2, 3.
• Dandelions will grow big and strong! Kids will be able to carve fifes for grazing three-eyed fishes.

I am tired of brainstorming. I wrote something just to take part in the Blog Action Day. The idea of the action is wonderful, because many writers and even more readers think about important global things at least for a few minutes, whereas usually those global problems are drowned by personal problems and local scandals. Heh.. My intro was kinda controversial as it’s raining cats and dogs outside and the temperature decreased to 3 grad. Have a nice fall!

Nėr čia ko verkšlenti, kad orai šyla, baltieji lokiai ėda vienas kitą, veisiasi naujos ligos, daugėja uodų. Prisidirbom, tai prisidirbom. Gal atitaisyt ką ir pavyks, gal – ne. Bet ką jau tikrai reikia dabar daryt, – tai prisitaikyt prie pokyčių. Pažėkim, ką gero atneša globalinis atšilimas.

• Kuriami gražūs filmai apie žemę.
• Kinai turi erdvės, kur plėstis.
• Vystomi būdai išnaudoti saulės energiją: 1, 2, 3.
• Pienės užaugs didelės ir stiprios! Vaikai galės drožt birbynes triakėms žuvytėms ganyt.

Ai atsibodo breinstormint. Parašiau kažką, bile kad prisidėčiau prie Blogerių akcijos dienos. Akcijos idėja gi vis vien gera – daug rašytojų ir dar daugiau skaitytojų bent kelioms minutėms susimąsto apie svarbius pasaulietinius dalykus, kuriuos dažniausiai užgožia visokios asmeninės problemos ir vietiniai skandalai. Cha.. Dar įžanga tokia kontroversiška gavos, pliaupiant lietui ir temperatūrai krentant iki 3 laipsnių. Gražaus jums rudenio!