Game Space at the University of Applied Sciences in Berlin

Somewhere at the end of Berlin on a shore of a river there stands the University of Applied Sciences HTW, which I visited long ago for the “Codemotion” conference. This weekend there were open-house days “Game Space” for the interested in game development. We decided to check what’s happening in this sphere and culturalize ourselves.

HTW Berlin

Students presented their semester and bachelor works. One could test over 20 games. Also one could see the kitchen where the prototypes of characters and levels were made. Also one could speak with the developers.

It’s interesting that the artwork was not only in digital format, but also in paper catalogues and clay statues. Some games were implemented using non-standard controllers, for example there was a virtual-reality spyglass made of the package of “Pringles” chips and a mobile phone; or there was a virtual-reality flying platform nailed out of wood.

I have already tried a virtual-reality video. In this event, I tried the virtual-reality game for the first time. I put the Oculus Rift head-mounted display on my head and then with a joypad I controlled walking around a building in 3D space. As Mantas mentioned me already, motion in a virtuality gets you dizzy and even makes you sick, because the brain gets confused as there is no real motion, but your eyes see otherwise. Anyway, the experience is still impressive. As a matter of fact, Facebook has recently bought Oculus Rift, so we can expect that virtual reality will be the next big thing in Information Technologies.

Žaidimų erdvė Taikomųjų mokslų universitete Berlyne

Kažkur Berlyno pakrašty prie upės stovi Taikomųjų mokslų universitetas HTW, kur seniau lankiausi „Codemotion“ konferencijoje. Šį savaitgalį čia vyko atvirų durų diena „Game Space“ besidomintiems žaidimų kūrimu. Pagalvojom, kad visai norėtumėm pažiūrėti, kas šiuo metu ant bangos šioje sferoje, ir pasikultūrint.

HTW Berlin

Renginyje studentai pristatė savo kursinius ir bakalaurinius darbus. Buvo galima išbandyti virš 20 žaidimų. Buvo galima pamatyti virtuvę, kurioje gaminami veikėjų ir lygių prototipai. Buvo galima pasikalbėti su pačiais tų žaidimų kūrėjais.

Įdomu tai, kad žaidimų artworkas buvo ne tik skaitmeniniame pavidale, bet ir popieriniuose kataloguose ar molinėse statulėlėse. Kai kurie žaidimai buvo įgyvendinti naudojant nestandartinius kontrolerius, pavyzdžiui virtualios realybės žiūronas, pagamintas iš „Pringles“ čipsų dėžutės ir mobilaus telefono, arba virtualios realybės skraidymo platforma, sukalta iš medžio.

Jau esu bandęs virtualios realybės video. Šitam renginy pirmą kartą išbandžiau virtualios realybės žaidimą. Ant galvos užsidėjau Oculus Rift šalmą ir tada džoipadu valdžiau pasivaikščiojimą pastate 3D erdvėje. Kaip jau kažkada man minėjo Mantas, judesys virtualybėj tikrai apsvaigina ir net pykina, nes smegenys susipainioja, kai realaus judesio nėra, o akys mato greitą vaizdo kitimą. Kaip bebūtų, šita patirtis vis vien įspūdinga. Žinant, kad Facebook neseniai nusipirko Oculus Rift, galima numanyt, kad virtuali realybė bus kitas didelis trendas informacinėse technologijose.

Nowism and Futurism

A few years ago I happened to visit The Night of Explorers in Vilnius, where I attended a lecture of psychology about the perspectives of time. In the lecture there were six time perspectives presented by which people perceive their lives, defined by psychologists Philip Zimbardo and John Boyd. They are past-positive, past-negative, present-hedonistic, present-fatalistic, future-goal-oriented, and future-transcendental.

Frankfurt am Main

Past-positive perspective describes people who nostalgically remember old times, who cultivate traditions, are interested in family genealogy, the national culture. The people of past-negative perspective can’t forget harm made to them or are feeling guilty for the mistakes done, they often hyperbolise negative past events, injuries, coercion, violence, etc. Present-hedonistic perspective describes people, who enjoy the present moment and aim for new experiences. The representatives of present-fatalistic perspective think that all is predetermined and you can’t change anything. They usually fall into the arms of faith and perceive the life cynically. Future-goal-oriented perspective describes people who define goals and aim for them, who invest time and money to learning and some activities; who work in order to have something, who check their health more often. Future-transcendental perspective describes people who believe in life after death and are trying to live this life as righteous as possible to get better conditions in the future one.

Probably it would be fairest to treat all perspectives equal. However, I would place myself mostly between present-hedonistic and future-goal-oriented perspectives. I care about the future of mine and my relatives, I take time for self-education and self-improvement, I am interested in future technologies and achievements of humanity, I attend technological meetups and conferences, but at the same time I enjoy the present: I travel, from time to time I enjoy gourmet food, I watch movies, read books, and browse the web.

On the other hand, self-awarenes and self-improvement and understanding that you are responsible for your own life is only the first step. When you realise that you are the artisan of your own fortune, the next step is to collaborate and learn to be useful aiming for common objectives. American Indians say that in the world you have to take care about seven future generations. Are our decisions going to give benefits to people 140 years later?

Nowadays technologies are improving and changing fast and now there are new principles in force that were not existing before or were not obvious. The web accelerated innovation. Now designers and engineers can create prototypes before thinking about the business model. Technologies like Internet, various apps, phones, tablets, 3D printers and others are tools to achieve bigger objectives.

Math teacher Vytautas Miežys said in one interview that modern success can be described by these features: adaptivity, initiative, entrepreneurship, and ability to learn fast.

If you want to learn something, you have to start learning. You can choose 30 days challenge: for one month do some new activity every day (learn to draw, to play music, new language, train your body, be on a special diet, etc.) and if you leave out one day, the challenge has to be taken from the begining. Don’t limit yourself to challenges. Learn from others all the time and teach others. Everyone has something to learn from. And your own experience can be useful to a learning one. Education is what others do to you, and learning is what you do to yourself. We need both.

Recently some news was published telling that starting from 2020 in Finland students will be taught not separate subjects, but rather integrated lessons by the theme. For example, in the lesson about European Union, you will be able to learn foreign languages, economy, geography, and history. It seems that nowadays it becomes more and more important to have an overview of multiple areas and to be able to migrate from one area to another. The director of MIT Media Lab Joi Ito wrote in the TED ideas blog:

We want people who both break the boundaries of disciplines and can move seamlessly between them. Worldviews and frameworks are so different between the traditional disciplines that practitioners have a difficult time talking to each other. The anti-disciplinarian has a global worldview that means you can translate what you learn from one discipline into another. That means you can pull together insights and translate them usefully for others. As disciplines keep changing and reinventing themselves, and as the world gets more connected, being able to move seamlessly between these different languages becomes increasingly important.

Here is Joi Ito presentation about now-ism which is perceived more from the future-goal-oriented perspective than from the present-hedonistic perspective:

Dabartizmas ir futurizmas

Prieš keletą metų teko dalyvauti tyrėjų nakty Vilniuje, kur apsilankiau psichologijos paskaitoj apie laiko perspektyvas. Paskaitoje buvo pristatytos psichologų Philip Zimbardo ir John Boyd apibrėžtos šešios laiko perspektyvos, pagal kurias žmonės suvokia savo gyvenimą: pozityvios praeities, negatyvios praeities, hedonistinės dabarties, fatalistinės dabarties, ateities tikslų ir transcendentinės ateities.

Frankfurt am Main

Pozityvios praeities perspektyva apibūdina žmones kurie nostalgiškai prisimena senus laikus, laikosi tradicijų, domisi šeimos geneologija, tautos kultūra. Negatyvios praeities perspektyvos žmonės negali pamiršt jiems padarytų skriaudų ar nuolat jaučia kaltę dėl padarytų klaidų, dažnai hiperbolizuoja neigiamus praeities įvykius, patirtas traumas, prievartą, smurtą ir pan. Hedonistinės dabarties perspektyva apibūdina žmones, kurie mėgaujasi šia minute ir siekia naujų pojūčių. Fatalistinės dabarties perspektyvos atstovai galvoja, kad viskas yra iš anksto nulemta ir nieko negalima pakeisti. Jie visiškai atsiduoda likimo rankoms ir į gyvenimą žvelgia ciniškai. Ateities tikslų perspektyva apibrėžia žmones, kurie užsibrėžia tikslų ir jų siekia, investuoja laiką ir pinigus į mokymąsi ir tam tikrą veiklą; dirba, kad gyvenime ko nors turėtų, dažniau tikrinasi sveikatą. Transcendentinės ateities perspektyva apibūdina žmones, kurie tiki gyvenimu po mirties ir stengiasi šį gyvenimą nugyventi kuo teisingiau, kad ateinančiame gautų kuo geresnes sąlygas.

Tikriausiai teisingiausia būtų visoms perspektyvoms skirti dėmesio vienodai. Bet aš pats save labiausiai pastatyčiau tarp hedonistinės dabarties ir ateities tikslų perspektyvų. Aš galvojų apie savo ir artimųjų ateitį, skiriu laiko savišvietai ir savęs ugdymui, domiuosi ateities technologijomis ir pasiekimais, lankausi technologiniuose susitikimuose ir konferencijose, tačiau tuo pat metu pasidžiaugiu ir dabartimi: pakeliauju, kartas nuo karto mėgaujuosi gurmanišku maistu, pažiūriu filmų, paskaitau knygų, naršau internetą.

Vis dėlto savęs pažinimas ir ugdymas ir suvokimas, kad pats esi atsakingas už tai, kaip tavo gyvenimas klostosi, yra tik pirmas žingsnis. Kitas žingsnis suvokus, kad pats esi savo gyvenimo kalvis, yra susiburti su kitais ir išmokti būti naudingam siekiant bendrų tikslų. Amerikos indėnai sakė, kad Pasaulyje reikia rūpintis septyniomis kartomis į priekį. Ar mūsų sprendimai šiandien duos naudos 140 metų ateityje?

Šiom dienom technologijos greitai tobulėja ir keičiasi ir pradeda galioti dėsniai, kurių anksčiau nebuvo ar kurie nebuvo akivaizdūs. Internetas paspartino inovaciją. Dabar dizaineriai ir inžinieriai be didelio biudžeto gali kurti prototipus, o tik paskui galvoti apie verslo modelį. Technologijos, tokios kaip internetas, įvairios aplikacijos, telefonai, planšetės, 3D spausdintuvai ir kt. yra įrankiai pasiekti didesnių tikslų.

Matematikos mokytojas Vytautas Miežys viename interviu apibūdino šiuolaikinį sėkmingumą šiomis savybėmis: adaptyvumas, iniciatyvumas, verslumas, ir gebėjimas greitai mokytis.

Jei nori ko nors išmokti, turi kada nors pradėti mokytis. Gali išbandyti 30 dienų išbandymą: vieną mėnesį kas dieną daryk kokį nors naują veiksmą (mokykis piešti, groti, naujos kalbos, treniruok kūną, laikykis specialios dietos ar kt.) ir jei nors vieną dieną praleidi, išbandymą kartok nuo pradžios. Neapsiribok išbandymais. Visada gyvenime mokykis iš kitų ir mokyk pats. Visi turi ką nors, iš ko galima pasimokyti. O ir Tavo paties patirtis bus naudinga besimokančiąjam. Edukacija yra tai, ką žmonės daro tau, o mokymasis yra tai, ką tu darai sau. Mums reikia abiejų.

Neseniai pasirodė žinia, kad nuo 2020 metų Suomijoje nebus mokoma atskirų dalykų, bet bus integruotos pamokos pagal temą. Pavyzdžiui pamokoje apie Europos Sąjungą bus mokoma užsienio kalbų, ekonomikos, geografijos ir istorijos. Panašu, kad šiais laikais tampa vis svarbiau turėti supratimą keliose srityse ir sugebėt migruot iš vienos srities į kitą. MIT Media Lab direktorius Joi Ito TED idėjų bloge rašo:

Mums reikia žmonių, kurie sulaužo ribas tarp disciplinų ir gali sklandžiai judėti tarp jų. Pasaulėžiūros ir struktūros yra tokios skirtingos tarp tradicinių disciplinų, kad jų praktikuotojams sunku susikalbėti. Anti-discipliniškumas turi globalią pasaulėžiūrą, kuri reiškia, kad galima tai, ką išmoksti vienoje disciplinoje, perkelti į kitą. Tai reiškia, kad gali ištraukti įžvalgas ir jas naudingai išversti kitiems. Kadangi disciplinos keičiasi ir iš naujo persikuria, ir kadangi Pasaulis tampa vis labiau sujungtas, tampa vis svarbiau sklandžiai judėti tarp šių skirtingų kalbų.

Čia Joi Ito prezentacija apie dabartizmą, kuris suvokiamas labiau iš ateities tikslų perspektyvos negu kaip hedonistinės dabarties perspektyvos:

Ohrwurm – the worm that teaches you music notes

There is a German word which doesn’t have direct translations to other languages. I am talking about “Ohrwurm” which literally translates as “ear worm” and its meaning is the music that after listening gets stuck in your head playing continuously. A rumour says that you can get rid of an Ohrwurm only by replacing it with another one. And here comes a game for iPad called “Ohrwurm” which I published on the App Store recently.

“Ohrwurm” is ear training game which allows you to discover how beautifully music is created. The game trains tone perception and musical memory. The better you play the game, the better is your perfect pitch – the ability to perceive and comprehend musical sound as though it were language. Naming notes is the most recognizable effect of this perception.


The gameplay is this: you listen to a short melody of a few notes and then you have to repeat it with a keyboard. Only several keys are activated for better experience. As you play correctly, your progress is shown in a progress bar. There are 100 levels for you to complete.


Every now and then you unlock inspirational quotes as achievements.


“Ohrwurm” game requires no internet to play it. There are no annoying stamina limitations and no ads. You only pay once and then play as much as you want. Train your aural skills and have fun along the way!


UPDATE. Now you can play Ohrwurm on iPhone too. There are minimalistic animations added for little more lively user interface. Also the mascot of the game is retouched. On the official game website you can try your skill of playing this game for free. You will just need Chrome or Safari web browser for that.


Ohrwurm – kirminiukas, kuris moko muzikos natų

Yra toks vokiškas žodis, kuris neturi tiesioginio vertimo į kitas kalbas. Kalbu apie „Ohrwurm“, kuris tiesiogiai verčiasi kaip „ausies kirminas“, o reiškia muziką, kuri paklausius, įstringa galvoje ir groja be perstojo. Sklinda gandas, kad Ohrwurm’o galima atsikratyti tik jį pakeitus kitu. Štai čia ir pristatau žaidimą iPad’ui, pavadintą „Ohrwurm“, kurį neseniai papublikavau App Store.

„Ohrwurm“ yra klausos treniravimo žaidimas, kuris parodo, koks grožis yra muzika. Žaidimas lavina tonų suvokimą ir muzikinę atmintį. Kuo geriau žaidi žaidimą, tuo geresnė tavo absoliuti klausa, t.y. sugebėjimas priimti ir suvokti muzikinį garsą tarsi tai būtų kalba. Mokėjimas įvardinti natą iš klausos yra viena iš pagrindinių šio suvokimo savybių.


Žaidžiamumas toks: paklausai trumpą kelių natų melodiją ir tada ją turi atkartoti su klaviatūra. Kad būtų patogiau, aktyvuojami tik keli klavišai. Kol groji teisingai, progreso juostoje rodomas progresas. Iš viso yra 100 lygių, kuriuos reikia pereiti.


Kartas nuo karto atrakinami prizai – įkvepiančios citatos.


„Ohrwurm“ žaidimui žaisti internetas nereikalingas. Nėra nei įkyrių ištvermės (angl. „stamina“) limitų, nei reklamų. Susimoki tik vieną kartą, o žaidi kiek nori. Lavink savo klausos sugebėjimus ir leisk laiką smagiai!


ATNAUJINTA. Dabar gali žaisti Ohrwurm per iPhone telefoną taip pat. Kad vartotojo sąsaja būtų truputį gyvesnė, pridėtos minimalistinės animacijos. Taip pat žaidimo simbolis padailintas. Oficialioje žaidimo svetainėje gali išbandyti savo sugebėjimus žaisti šitą žaidimą nemokamai. Tik tam reikės Chrome arba Safari naršyklės.

mirksintis kirminiukas

Game Science Center in Berlin – a Touch to the Future

The Creative City Berlin newsletter I received last week, mentioned Games Science Center established in Berlin just in September. I checked their website and got interested in visiting it and trying out some modern interactive technologies.

The Game Science Center is located in a small area close to Checkpoint Charlie, at Charlottenstrasse 1, 10969 Berlin. The locations wasn’t very clear so we had to use mobile map to find it.

The first exhibit was Choosatron devices with four buttons, which depending on the pressed buttons were printing the further continuation of a story on a check. The printed story for each player had different turns of plot.

Another exhibit was augmented reality sandbox. While you dig some sand, from the top it projects different depths with different colours like in a topographical map.

Augmented Reality Sandbox

When you keep an open hand above some place, Kinect camera recognises it and floods virtual water at that place.

One more interesting exhibit in the same room was – Reactable – the means for creating electronic music in real time.


There were different cubes and discs with different printed shapes on the sides placed on a round table. The positions of those elements were responsible for different sound features. The relations between elements were projected from above. When you change the position or rotation of the pieces, the music changes. I’ve heard that Björk once had a concert with Reactable device.

In the next room there were several visualisations controlled by LEAP motion, which scans your fingers placed above the device and depending on the combination, it changes the view in the screen. Also there was one visualisation controlled by voice. While you made some continuous sound to the microphone, a black dot transformed into different waves and shapes. Nearby there was one 3D visualisation where you could control different parameters of a landscape by a MIDI controller: the height of mountains, the height of grass, the width of trees, the amount of clouds, etc.

In the third room there were also several nice experiences. One of them was Nagual Dance application.

The joints of your body were filmed by Kinect camera, the body shape and movements were recognised and depending on the positions in the space, music was created. As you dance, the music plays.

Also you could find virtual avatar system Facerig, where a 3D picture replays facial mimics.


In the third room there were other exhibits that I liked too. One of them was the asteroid shooting game absolutely controlled by your eyes using Tobii sight tracking system. Also there was a simple jumping game controlled by touching a real flower in a flowerpot. Besides that there was a single-dimension game where you control a green dot in a line and have to destroy moving red dot’s before they destroyed you.

The last exhibit you could try at the Games Science Center was Oculus Rift virtual reality gear. But before that I had to sign a paper that I agree to use it and that I understand that it might cause nausea or headache.

Oculus Rift

I was shown a 2-minute-long documentary filmed with a spherical camera. During the film, I could turn to all directions, also up and down to see the view from a different angle. Oculus Rift was bought by Facebook company last year, so we could expect some merging of social connections and 3D worlds in the future.

I liked the center very much and would recommend it to the guests of the city. Also I hope to try Google Glass and the cutting-edge Microsoft HoloLens at some point in the same center or somewhere else.

Žaidimų mokslo centras Berlyne – prisilietimas prie ateities

Praėjusią savaitę iš Creative City Berlin naujienlaiškio netikėtai sužinojau apie rugsėjį Berlyne atsidariusį Žaidimų mokslo centrą. Pažiūrėjau jų svetainę ir susidomėjau apsilankyt ir išbandyti šiuolaikinių interaktyvių technologijų.

Žaidimų mokslo centras įsikūręs nedidelėj patalpoj netoli Checkpoint Charlie adresu Charlottenstrasse 1, 10969 Berlin. Vieta nelabai aiški, teko pasiieškot su telefono žemėlapiu.

Pirmas eksponatas buvo Choosatron prietaisiukai su keturiais mygtukais, kurie ant čekio atkarpomis spausdina pasakojimą, priklausomą nuo paspaustų mygtukų. Kiekvienam žaidėjui išspausdinta istorija gaunas vis su kitokiais siužeto vingiais.

Kitas eksponatas buvo išplėstinės realybės smėlio dėžė, kuri tau bekasinėjant smėlį, iš viršaus projektuoja skirtingom spalvom pažymėtus gylius kaip topografiniame žemėlapyje.

Augmented Reality Sandbox

Palaikius atvirą delną virš kurios nors vietos, Kinect’o kamera ją atpažįsta ir ant smėlio pasipila virtualus vanduo.

Dar vienas įdomus eksponatas tame pačiame kambaryje – Reactable elektroninės muzikos kūrimo realiu laiku prietaisas.


Ant apvalaus stalo pridėliota įvairių kubelių ir skridinėlių su įvairiom figūrom ir kiekvieno iš jų pozicija atsakinga už įvairias garsų savybes. Iš viršaus projektuojami sąryšiai tarp elementų. Kaitaliojant figūrų poziciją ar pasukimo kampą, keičiasi grojama muzika. Esu girdėjęs, kad Bjork yra koncertavusi su Reactable prietaisu.

Kitam kambary buvo keletas vizualizacijų valdomų per LEAP motion kontrolerį, kuris ore skanuoja tavo iškeltos rankos pirštų padėtį ir priklausomai nuo esamos pozicijos keičia vaizdą ekrane. Taip pat čia buvo viena vizualizacija valdoma balsu, kur kol skleidi į mikrofoną kokį nors nenutrūkstamą garsą, juodas taškas ekrane išsiskleidžia į įvairiausias bangas ir figūras. Dar viena 3D vizualizacija buvo ypatinga tuo, kad joje buvo galima per MIDI kontrolerį keist įvairius peizažo parametrus – kalnų aukštį, žolės aukštį, medžių storį, debesų tūrį ir t.t.

Trečiam kambary buvo dar keletas įdomių patirčių. Vienas iš jų buvo Nagual Dance programa.

Tavo kūno sąnarius filmuoja Kinecto kamera, atpažįsta kūno formas ir judesius, ir priklausomai nuo padėčių ore, kuriama muzika. Kaip tu pašoksi, taip tau sugros.

Šalia buvo eksponuojama virtualių avatarų sistema Facerig, kur trimatis paveiksliukas atkartoja veido mimikas.


Trečiame kambaryje dar buvo keletas kitų eksponatų, iš kurių man patiko asteroidų šaudymo žaidimas valdomas akimis kur naudojama Tobii žvilgsnio sekimo sistema; šokinėjimo žaidimo valdymas paliečiant tikrą vazonėlyje augančią gėlę; ir vienmatis lygiais paremtas žaidimas, kuriame atkarpoje valdai žalią tašką ir reikia nugalėti judančius raudonus taškus.

Prieš išeinant iš žaidimų mokslo centro dar buvo galima išbandyti Oculus Rift virtualios realybės šalmą, tik prieš tai reikėjo pasirašyti, jog sutinki jį naudot ir kad suprantu, kad nuo jo gali supykinti ar suskausti galvą.

Oculus Rift

Per šalmą buvo rodomas 2 minučių dokumentinis filmas, filmuotas sferine kamera. Ir jo metu buvo galima sukinėtis į visas puses ir žiūrėt kaip atrodo vaizdas iš ten. Oculus Rift’ą praėjusiais metais nupirko Facebook’o kompanija, tai ateity galima tikėtis socialinių ryšių susiejimo su trimačiais pasauliais.

Centras labai patiko ir parekomenduočiau miesto svečiams tenais nueiti. Tikiuos, kad kada nors tenais arba kur kitur taip pat pavyks išbandyti Google Glass ir ką tik Pasaulyje pasirodžiusį Microsoft HoloLens.

Tokyo at the First Sight

I wanted to go to Tokyo, because it was usually mentioned as one of the most progressive cities of the world among New York, London, Paris, and Rome. We planned the trip half a year ahead and flew there for two weeks this summer. It was my first visit to the far East, and a lot of things I saw there amazed me.

Tokyo Tower by night
Tokyo Tower by night

On one hand, Tokyo is very urban: it has well established transportation system, skyscrapers, video billboards, newest trends. On the other hand, Tokyo is very traditional: there are a lot of Buddhist shrines, orderly parks, steady rules of ethics, school uniforms, office workers in suits.

Japanese are polite people. When greeting someone, saying goodbye, or appreciating, they always bow. During two weeks I also started bowing. Despite over 12 million residents in Tokyo, it is quite safe in the streets comparing to other big cities of the World. Also there are not so many beggars. People are helpful to each other. When we were searching for the hotel, a woman asked us what we were searching for and led us at the easy-to-be-mistaken streets to the required address. When we got lost in a big metro station, one passer-by offered help and guided us for 10 minutes till the necessary platform. When we were eating in a canteen, the owners talked to us about Europe and then we got some food as a present to take away. It seems that Japanese are living by the rule: One should treat others as one would like others to treat oneself.

There are lots of shrines in Tokyo. The biggest of them are Senso-ji temple in Asakusa district near a market and Meiji Shrine in a forest in Shibuya district. As we hadn’t seen Buddhist shrines before, it was interesting to check how people are behaving there. Nobody went to the shrine, but rather they were praying at the entrance. People put incenses to a big censer. Also people were scooping water from a fountain, rinsing their mouths, and washing faces. Another thing that we saw was some kind of auguring of sticks, where you take a box of sticks and randomly take one stick with a number of it. The number tells what drawer to open in a shelf and take a piece of paper with wishes or answers to your inner questions. I wanted to try that myself, but everything was written in hieroglyphs there. Also we saw how people write their wishes on wooden cards and put them on a wall. Later monks pray for that.

Akihabara district in Tokyo is a paradise for Otaku subculture. Otaku are fans of manga, anime, and computer games. There are a lot of computer game centers and pachinko machines’ houses in Akihabara. Also there are several Maid cafes, where clients are served by young-looking Japanese girls dressed as maids.

If you want to see some modern life, you have to go to Shibuya or Shinjuku districts. You can find some stylish youth walking with transparent umbrellas on rainy days. Your eyes will dive into billboards (sometimes even with some sound). You’ll be surprised by never-ending crowds at the big Shibuya crossing. Japanese like karaoke. We tried it for half an hour too. Every group of visitors get a special room with TV, microphones, and sound system.

I’ll tell you something about the novelties. At some phone service centers we saw a robot Pepper which had been introduced to the world just a week before the trip. You can talk to the robot and he reacts to your emotions. Unfortunately we haven’t figured out if he can speak English, or just Japanese. Everywhere in the city there stand vending machines with drinks, and sometimes with snacks or souvenirs. In the underground of one train station, we found a virtual fitting cabin, where you can see in a screen, how a chosen piece of cloth fits on you. As it was a new device, an employee from a shop assisted interested passers-by. Also I tried out a machine of augury of palm, where you have to put your hand into a mouth of a statue and it prints you a couple of sheets with the description of your life. What was in the results, I don’t know. Is there anybody who can translate that to me from Japanese?

In Tokyo there are a couple of places where you can observe the city from above. I mostly liked the view from Mori Art Museum. Also the view is quite spectacular from Tokyo Sky Tree. The entrance to Tokyo Metropolitan Government Office is free, but at night there are too many reflections in the windows, so photos are not so perfect.

The after-midnight working hours of bars are usually written as the extension of the same day, for example: 11:00-25:00. At the restaurants and canteens, there are plastic copies of the food you can get inside. The most popular dish is not Sushi as I had thought, but ramen noodle soup. Before food, you get a glass of water. After lunch, you have to pay at the cash desk next to the exit. They show the total price in shops or snack bars in a calculator. From all the strange food I tried there, I would accentuate the ice-cream with sweet beans, soft sweets made of green tea, and marinated octopus.

Despite the traditions, globalization is happening in Japan too. Here and there you can see Starbuck’s, H&M, Prada, Mc Donalds. There is a copy of Eiffel Tower (called Tokyo Tower) and also the American Statue of Liberty. There is a Disneyland and quite a lot of shops of Disney merchandise.

The WC in metro stations and sometimes outside are for free. Hotels and shopping centers even have toilets that wash you bottom with a stream of water. Smoking is only allowed in special smoking zones or smoking places in restaurants. Garbage is sorted.

The transportation by city trains are quite expensive. In some metro stations you can hear birds tweeting. Before getting into a train, everybody stands in a row at the door of the train. Inside the public transportation there are handles to grab while standing in five rows. Those who get a place to sit, usually sleep, or read comics (the books are written backwards there), or play mobile games.

Tokijas iš pirmo žvilgsnio

Į Tokiją nukeliaut ilgai norėjau dėl to, kad jis dažnai minimas tarp labiausiai pažengusių Pasaulio didmiesčių greta Niujorko, Londono, Paryžiaus ar Romos. Kelionę suplanavom pusmetį iš anksto ir nuskridom dviems savaitėms šią vasarą. Tai buvo mano pirmas apsilankymas tolimuosiuose rytuose ir daug kas, ką ten pamačiau, mane maloniai nustebino.

Tokijo bokštas naktį
Tokijo bokštas naktį

Iš vienos pusės Tokijas labai urbaninistinis: su gerai išvystyta transporto sistema, dangoraižiais, švieslentėm, naujausiom madom; iš kitos – labai tradicinis: su budistų šventyklom, tvarkingai prižiūrėtais parkais, nusistovėjusiom etiketo taisyklėm, mokyklinėm uniformom, kostiumuotais ofisų darbuotojais.

Japonai – mandagūs žmonės. Visad pasisveikinant, atsisveikinant ir padėkojant linkteli galvą. Per dvi savaites ir aš pradėjau galvą linkčiot. Nežiūrint į tai, kad Tokijuj gyvena virš dvylikos milijonų žmonių, gatvėse gana saugu palyginus su kitais Pasaulio didmiesčiais. Taip pat mieste nedaug elgetaujančių. Žmonės paslaugūs vieni kitiems. Beieškant viešbučio, viena japonė pasiteiravo, ko ieškom, ir nuvedė klaidingomis gatvelėmis reikiamu adresu. Kai klaidžiojom vienoj didelėj metro stoty, vienas praeivis pasisiūlė padėt ir 10 minučių vedė mus reikalingos platformos link. Kai valgėm vienoj lokalioj užkandinėj, savininkai pakalbino apie Europą ir gavom lauktuvių išsinešimui. Panašu, kad japonai vadovaujasi taisykle: elkis su kitais taip, kaip nori, kad su tavim elgtųsi.

Tokijuj daug šventyklų. Didžiausios jų yra Senso-ji šventykla Asakusa rajone netoli turgaus ir Meiji šventykla miške Shibuya rajone. Kadangi anksčiau budistų šventyklų nesam matę, tai buvo įdomu pažiūrėt, kaip žmonės elgiasi. Į pačios šventyklos vidų niekas nėjo, o tik meldėsi prie įėjimo. Į didelę smilkalinę žmonės smeigė smilkalus. Dar samčiais iš drakonų fontano sėmė vandenį ir skalavo burną ar šlakstėsi. Dar matėm būrimą iš lazdelių, kur iš dėžutės ištrauki lazdelę su numeriu, pagal numerį atidarai tam tikrą stalčiuką lentynoj ir iš ten pasiimi palinkėjimą ar atsakymą į tavo vidinius klausimus. Būčiau ir aš norėjęs pasiburt, bet lapukuose viskas buvo užrašyta hieroglifais. Ir dar matėm, kaip žmonės kabina ant medinių lentučių užrašytus savo norus, už kuriuos vėliau vienuoliai meldžiasi.

Rajonas Akihabara Tokijuj – Otaku subkultūros rojus. Otaku – tai mangos, anime ir kompiuterinių žaidimų mėgėjai. Akihabara rajone daug kompiuterinių žaidimų centrų ir pachinko lošimo automatų namų. Taip pat čia yra įsikūrę keletas Maid kavinių, kuriose klientus aptarnauja jaunos tarnaitėmis apsirengusios japonės.

Jei nori pamatyti šiuolaikinio gyvenimo, reikia apsilankyt Shibuya arba Shinjuku rajonuose. Ten pamatysi stilingo jaunimo lietingą dieną vaikščiojančių su permatomais skėčiais, akis margins švieslentės ir video reklamos (kartais ir su garsu), stebins nesibaigiančios žmonių minios Shibujos perėjoj. Japonai mėgsta karaoke. Karaokę pusvalandžiui išbandėm ir mes. Kiekviena lankytojų grupė gauna specialų kambarį su televizorium, mikrofonais ir garso aparatūra.

Papasakosiu šiek tiek apie naujoves. Keliuose telefonų prekybos centruose matėm dar prieš savaitę internete pristatytą robotuką Pepperį, su kuriuo galima pasišnekėti ir kuris reaguoja į tavo emocijas. Taip ir neišsiaiškinom, ar jis moka kalbėt angliškai, ar tik japoniškai. Visur mieste stovi gėrimų ir kartais užkandžių ir suvenyrų automatai. Vienos traukinių stoties požemiuose radom virtualią drabužių matavimosi kabiną, kurioje virtualiai matai ekrane, kaip atrodytų pasirinkti marškinėliai ant tavęs. Kadangi tai dar buvo naujas įrenginys, tai šalia jos susidomėjusius praeivius asistavo parduotuvės darbuotojas. Dar teko išbandyt būrimo iš delno automatą, kur įkiši ranką į statulos burną ir tau atspausdina porą lapukų su tavo gyvenimo aprašymu. Kas ten tiksliai – nežinau – gal kas moka japoniškai ir gali man išversti?

Tokijuj yra keletas vietų, iš kur miestą galima apžiūrėti iš viršaus. Didžiausią įspūdį paliko vaizdas iš Mori Art Muziejaus. Neblogas vaizdas ir iš Tokyo Sky Tree. Tokyo Metropolitan Government Ofise įėjimas nemokamas, bet naktį daug atspindžių languose ir nekokios gaunas nuotraukas.

Barų darbo valandos po vidurnakčio dažnai užrašomos kaip tos pačios paros tęsinys, pvz.: 11:00-25:00. Prie restoranų ir užkandinių dažnai reklamuojasi plastikinės maisto kopijos. Dažniausias patiekalas – ramen makaronų sriuba, o ne sušiai, kaip anksčiau galvojau. Prieš maistą visada gauni stiklinę vandens. Pavalgius susimokėti reikia kasoje prie išėjimo. Parduotuvėse ir užkandinėse visą kainą parodo kalkuliatoriuje. Iš keisto maisto, ką teko ragaut, tai buvo saldžių pupelių ledai, saldūs žalios arbatos kleckiukai ir marinuotas aštuonkojis.

Nežiūrint į tradicijas, Japonijoj vyksta ir globalizacija. Šen bei ten įsikūrę Starbuck’sai, H&M, Prada, Mc Donalds. Taip pat stovi Eifelio bokšto kopija (pavadinta Tokijo bokštu), amerikietiška laisvės statula. Yra Disneilandas ir nemažai Disnėjaus atributikos parduotuvių.

Traukinių stotyse ir kai kur šiaip mieste tualetai yra nemokami. Viešbučiuose ir kai kuriuose prekybos centruose jie netgi automatiškai čiurkšlele plaunantys antrą galą. Rūkyti mieste galima tik specialiose rūkymo zonose arba rūkymo vietose restoranuose. Šiukšlės rūšiuojamos.

Miesto traukiniai gan brangūs. Kai kuriose metro stotyse girdisi paukščiukų čiulbėjimas. Prieš įlipdami į traukinį visi sustoja į eiles prie kiekvienų traukinio durų. Transporte įsikabinimo rankenos iškabintos penkiomis eilėmis. Kas gauna sėdimą vietą, dažniausiai arba miega, arba varto mangos komiksus (knygos vartosi iš kitos pusės), arba žaidžia mobilius žaidimus.

Web Presence of Aidas Bendoraitis [aka archatas]