Ohrwurm – the worm that teaches you music notes

There is a German word which doesn’t have direct translations to other languages. I am talking about “Ohrwurm” which literally translates as “ear worm” and its meaning is the music that after listening gets stuck in your head playing continuously. A rumour says that you can get rid of an Ohrwurm only by replacing it with another one. And here comes a game for iPad called “Ohrwurm” which I published on the App Store recently.

“Ohrwurm” is ear training game which allows you to discover how beautifully music is created. The game trains tone perception and musical memory. The better you play the game, the better is your perfect pitch – the ability to perceive and comprehend musical sound as though it were language. Naming notes is the most recognizable effect of this perception.

ipad_ohrwurm_menu

The gameplay is this: you listen to a short melody of a few notes and then you have to repeat it with a keyboard. Only several keys are activated for better experience. As you play correctly, your progress is shown in a progress bar. There are 100 levels for you to complete.

ipad_ohrwurm_level

Every now and then you unlock inspirational quotes as achievements.

ipad_ohrwurm_achievement

“Ohrwurm” game requires no internet to play it. There are no annoying stamina limitations and no ads. You only pay once and then play as much as you want. Train your aural skills and have fun along the way!

Download_on_the_App_Store_Badge_US-UK_135x40

Ohrwurm – kirminiukas, kuris moko muzikos natų

Yra toks vokiškas žodis, kuris neturi tiesioginio vertimo į kitas kalbas. Kalbu apie „Ohrwurm“, kuris tiesiogiai verčiasi kaip „ausies kirminas“, o reiškia muziką, kuri paklausius, įstringa galvoje ir groja be perstojo. Sklinda gandas, kad Ohrwurm’o galima atsikratyti tik jį pakeitus kitu. Štai čia ir pristatau žaidimą iPad’ui, pavadintą „Ohrwurm“, kurį neseniai papublikavau App Store.

„Ohrwurm“ yra klausos treniravimo žaidimas, kuris parodo, koks grožis yra muzika. Žaidimas lavina tonų suvokimą ir muzikinę atmintį. Kuo geriau žaidi žaidimą, tuo geresnė tavo absoliuti klausa, t.y. sugebėjimas priimti ir suvokti muzikinį garsą tarsi tai būtų kalba. Mokėjimas įvardinti natą iš klausos yra viena iš pagrindinių šio suvokimo savybių.

ipad_ohrwurm_menu

Žaidžiamumas toks: paklausai trumpą kelių natų melodiją ir tada ją turi atkartoti su klaviatūra. Kad būtų patogiau, aktyvuojami tik keli klavišai. Kol groji teisingai, progreso juostoje rodomas progresas. Iš viso yra 100 lygių, kuriuos reikia pereiti.

ipad_ohrwurm_level

Kartas nuo karto atrakinami prizai – įkvepiančios citatos.

ipad_ohrwurm_achievement

„Ohrwurm“ žaidimui žaisti internetas nereikalingas. Nėra nei įkyrių ištvermės (angl. „stamina“) limitų, nei reklamų. Susimoki tik vieną kartą, o žaidi kiek nori. Lavink savo klausos sugebėjimus ir leisk laiką smagiai!

Download_on_the_App_Store_Badge_LT_135x40

Game Science Center in Berlin – a Touch to the Future

The Creative City Berlin newsletter I received last week, mentioned Games Science Center established in Berlin just in September. I checked their website and got interested in visiting it and trying out some modern interactive technologies.

The Game Science Center is located in a small area close to Checkpoint Charlie, at Charlottenstrasse 1, 10969 Berlin. The locations wasn’t very clear so we had to use mobile map to find it.

The first exhibit was Choosatron devices with four buttons, which depending on the pressed buttons were printing the further continuation of a story on a check. The printed story for each player had different turns of plot.

Another exhibit was augmented reality sandbox. While you dig some sand, from the top it projects different depths with different colours like in a topographical map.

Augmented Reality Sandbox

When you keep an open hand above some place, Kinect camera recognises it and floods virtual water at that place.

One more interesting exhibit in the same room was – Reactable – the means for creating electronic music in real time.

Reactable

There were different cubes and discs with different printed shapes on the sides placed on a round table. The positions of those elements were responsible for different sound features. The relations between elements were projected from above. When you change the position or rotation of the pieces, the music changes. I’ve heard that Björk once had a concert with Reactable device.

In the next room there were several visualisations controlled by LEAP motion, which scans your fingers placed above the device and depending on the combination, it changes the view in the screen. Also there was one visualisation controlled by voice. While you made some continuous sound to the microphone, a black dot transformed into different waves and shapes. Nearby there was one 3D visualisation where you could control different parameters of a landscape by a MIDI controller: the height of mountains, the height of grass, the width of trees, the amount of clouds, etc.

In the third room there were also several nice experiences. One of them was Nagual Dance application.

The joints of your body were filmed by Kinect camera, the body shape and movements were recognised and depending on the positions in the space, music was created. As you dance, the music plays.

Also you could find virtual avatar system Facerig, where a 3D picture replays facial mimics.

Facerig

In the third room there were other exhibits that I liked too. One of them was the asteroid shooting game absolutely controlled by your eyes using Tobii sight tracking system. Also there was a simple jumping game controlled by touching a real flower in a flowerpot. Besides that there was a single-dimension game where you control a green dot in a line and have to destroy moving red dot’s before they destroyed you.

The last exhibit you could try at the Games Science Center was Oculus Rift virtual reality gear. But before that I had to sign a paper that I agree to use it and that I understand that it might cause nausea or headache.

Oculus Rift

I was shown a 2-minute-long documentary filmed with a spherical camera. During the film, I could turn to all directions, also up and down to see the view from a different angle. Oculus Rift was bought by Facebook company last year, so we could expect some merging of social connections and 3D worlds in the future.

I liked the center very much and would recommend it to the guests of the city. Also I hope to try Google Glass and the cutting-edge Microsoft HoloLens at some point in the same center or somewhere else.

Žaidimų mokslo centras Berlyne – prisilietimas prie ateities

Praėjusią savaitę iš Creative City Berlin naujienlaiškio netikėtai sužinojau apie rugsėjį Berlyne atsidariusį Žaidimų mokslo centrą. Pažiūrėjau jų svetainę ir susidomėjau apsilankyt ir išbandyti šiuolaikinių interaktyvių technologijų.

Žaidimų mokslo centras įsikūręs nedidelėj patalpoj netoli Checkpoint Charlie adresu Charlottenstrasse 1, 10969 Berlin. Vieta nelabai aiški, teko pasiieškot su telefono žemėlapiu.

Pirmas eksponatas buvo Choosatron prietaisiukai su keturiais mygtukais, kurie ant čekio atkarpomis spausdina pasakojimą, priklausomą nuo paspaustų mygtukų. Kiekvienam žaidėjui išspausdinta istorija gaunas vis su kitokiais siužeto vingiais.

Kitas eksponatas buvo išplėstinės realybės smėlio dėžė, kuri tau bekasinėjant smėlį, iš viršaus projektuoja skirtingom spalvom pažymėtus gylius kaip topografiniame žemėlapyje.

Augmented Reality Sandbox

Palaikius atvirą delną virš kurios nors vietos, Kinect’o kamera ją atpažįsta ir ant smėlio pasipila virtualus vanduo.

Dar vienas įdomus eksponatas tame pačiame kambaryje – Reactable elektroninės muzikos kūrimo realiu laiku prietaisas.

Reactable

Ant apvalaus stalo pridėliota įvairių kubelių ir skridinėlių su įvairiom figūrom ir kiekvieno iš jų pozicija atsakinga už įvairias garsų savybes. Iš viršaus projektuojami sąryšiai tarp elementų. Kaitaliojant figūrų poziciją ar pasukimo kampą, keičiasi grojama muzika. Esu girdėjęs, kad Bjork yra koncertavusi su Reactable prietaisu.

Kitam kambary buvo keletas vizualizacijų valdomų per LEAP motion kontrolerį, kuris ore skanuoja tavo iškeltos rankos pirštų padėtį ir priklausomai nuo esamos pozicijos keičia vaizdą ekrane. Taip pat čia buvo viena vizualizacija valdoma balsu, kur kol skleidi į mikrofoną kokį nors nenutrūkstamą garsą, juodas taškas ekrane išsiskleidžia į įvairiausias bangas ir figūras. Dar viena 3D vizualizacija buvo ypatinga tuo, kad joje buvo galima per MIDI kontrolerį keist įvairius peizažo parametrus – kalnų aukštį, žolės aukštį, medžių storį, debesų tūrį ir t.t.

Trečiam kambary buvo dar keletas įdomių patirčių. Vienas iš jų buvo Nagual Dance programa.

Tavo kūno sąnarius filmuoja Kinecto kamera, atpažįsta kūno formas ir judesius, ir priklausomai nuo padėčių ore, kuriama muzika. Kaip tu pašoksi, taip tau sugros.

Šalia buvo eksponuojama virtualių avatarų sistema Facerig, kur trimatis paveiksliukas atkartoja veido mimikas.

Facerig

Trečiame kambaryje dar buvo keletas kitų eksponatų, iš kurių man patiko asteroidų šaudymo žaidimas valdomas akimis kur naudojama Tobii žvilgsnio sekimo sistema; šokinėjimo žaidimo valdymas paliečiant tikrą vazonėlyje augančią gėlę; ir vienmatis lygiais paremtas žaidimas, kuriame atkarpoje valdai žalią tašką ir reikia nugalėti judančius raudonus taškus.

Prieš išeinant iš žaidimų mokslo centro dar buvo galima išbandyti Oculus Rift virtualios realybės šalmą, tik prieš tai reikėjo pasirašyti, jog sutinki jį naudot ir kad suprantu, kad nuo jo gali supykinti ar suskausti galvą.

Oculus Rift

Per šalmą buvo rodomas 2 minučių dokumentinis filmas, filmuotas sferine kamera. Ir jo metu buvo galima sukinėtis į visas puses ir žiūrėt kaip atrodo vaizdas iš ten. Oculus Rift’ą praėjusiais metais nupirko Facebook’o kompanija, tai ateity galima tikėtis socialinių ryšių susiejimo su trimačiais pasauliais.

Centras labai patiko ir parekomenduočiau miesto svečiams tenais nueiti. Tikiuos, kad kada nors tenais arba kur kitur taip pat pavyks išbandyti Google Glass ir ką tik Pasaulyje pasirodžiusį Microsoft HoloLens.

Tokyo at the First Sight

I wanted to go to Tokyo, because it was usually mentioned as one of the most progressive cities of the world among New York, London, Paris, and Rome. We planned the trip half a year ahead and flew there for two weeks this summer. It was my first visit to the far East, and a lot of things I saw there amazed me.

Tokyo Tower by night
Tokyo Tower by night

On one hand, Tokyo is very urban: it has well established transportation system, skyscrapers, video billboards, newest trends. On the other hand, Tokyo is very traditional: there are a lot of Buddhist shrines, orderly parks, steady rules of ethics, school uniforms, office workers in suits.

Japanese are polite people. When greeting someone, saying goodbye, or appreciating, they always bow. During two weeks I also started bowing. Despite over 12 million residents in Tokyo, it is quite safe in the streets comparing to other big cities of the World. Also there are not so many beggars. People are helpful to each other. When we were searching for the hotel, a woman asked us what we were searching for and led us at the easy-to-be-mistaken streets to the required address. When we got lost in a big metro station, one passer-by offered help and guided us for 10 minutes till the necessary platform. When we were eating in a canteen, the owners talked to us about Europe and then we got some food as a present to take away. It seems that Japanese are living by the rule: One should treat others as one would like others to treat oneself.

There are lots of shrines in Tokyo. The biggest of them are Senso-ji temple in Asakusa district near a market and Meiji Shrine in a forest in Shibuya district. As we hadn’t seen Buddhist shrines before, it was interesting to check how people are behaving there. Nobody went to the shrine, but rather they were praying at the entrance. People put incenses to a big censer. Also people were scooping water from a fountain, rinsing their mouths, and washing faces. Another thing that we saw was some kind of auguring of sticks, where you take a box of sticks and randomly take one stick with a number of it. The number tells what drawer to open in a shelf and take a piece of paper with wishes or answers to your inner questions. I wanted to try that myself, but everything was written in hieroglyphs there. Also we saw how people write their wishes on wooden cards and put them on a wall. Later monks pray for that.

Akihabara district in Tokyo is a paradise for Otaku subculture. Otaku are fans of manga, anime, and computer games. There are a lot of computer game centers and pachinko machines’ houses in Akihabara. Also there are several Maid cafes, where clients are served by young-looking Japanese girls dressed as maids.

If you want to see some modern life, you have to go to Shibuya or Shinjuku districts. You can find some stylish youth walking with transparent umbrellas on rainy days. Your eyes will dive into billboards (sometimes even with some sound). You’ll be surprised by never-ending crowds at the big Shibuya crossing. Japanese like karaoke. We tried it for half an hour too. Every group of visitors get a special room with TV, microphones, and sound system.

I’ll tell you something about the novelties. At some phone service centers we saw a robot Pepper which had been introduced to the world just a week before the trip. You can talk to the robot and he reacts to your emotions. Unfortunately we haven’t figured out if he can speak English, or just Japanese. Everywhere in the city there stand vending machines with drinks, and sometimes with snacks or souvenirs. In the underground of one train station, we found a virtual fitting cabin, where you can see in a screen, how a chosen piece of cloth fits on you. As it was a new device, an employee from a shop assisted interested passers-by. Also I tried out a machine of augury of palm, where you have to put your hand into a mouth of a statue and it prints you a couple of sheets with the description of your life. What was in the results, I don’t know. Is there anybody who can translate that to me from Japanese?

In Tokyo there are a couple of places where you can observe the city from above. I mostly liked the view from Mori Art Museum. Also the view is quite spectacular from Tokyo Sky Tree. The entrance to Tokyo Metropolitan Government Office is free, but at night there are too many reflections in the windows, so photos are not so perfect.

The after-midnight working hours of bars are usually written as the extension of the same day, for example: 11:00-25:00. At the restaurants and canteens, there are plastic copies of the food you can get inside. The most popular dish is not Sushi as I had thought, but ramen noodle soup. Before food, you get a glass of water. After lunch, you have to pay at the cash desk next to the exit. They show the total price in shops or snack bars in a calculator. From all the strange food I tried there, I would accentuate the ice-cream with sweet beans, soft sweets made of green tea, and marinated octopus.

Despite the traditions, globalization is happening in Japan too. Here and there you can see Starbuck’s, H&M, Prada, Mc Donalds. There is a copy of Eiffel Tower (called Tokyo Tower) and also the American Statue of Liberty. There is a Disneyland and quite a lot of shops of Disney merchandise.

The WC in metro stations and sometimes outside are for free. Hotels and shopping centers even have toilets that wash you bottom with a stream of water. Smoking is only allowed in special smoking zones or smoking places in restaurants. Garbage is sorted.

The city trains are quite expensive. In some metro stations you can hear birds tweeting. Before getting into a train, everybody stands in a row at the door of the train. Inside the public transportation there are handles to grab while standing in five rows. Those who get a place to sit, usually sleep, or read comics (the books are written backwards there), or play mobile games.

Tokijas iš pirmo žvilgsnio

Į Tokiją nukeliaut ilgai norėjau dėl to, kad jis dažnai minimas tarp labiausiai pažengusių Pasaulio didmiesčių greta Niujorko, Londono, Paryžiaus ar Romos. Kelionę suplanavom pusmetį iš anksto ir nuskridom dviems savaitėms šią vasarą. Tai buvo mano pirmas apsilankymas tolimuosiuose rytuose ir daug kas, ką ten pamačiau, mane maloniai nustebino.

Tokijo bokštas naktį
Tokijo bokštas naktį

Iš vienos pusės Tokijas labai urbaninistinis: su gerai išvystyta transporto sistema, dangoraižiais, švieslentėm, naujausiom madom; iš kitos – labai tradicinis: su budistų šventyklom, tvarkingai prižiūrėtais parkais, nusistovėjusiom etiketo taisyklėm, mokyklinėm uniformom, kostiumuotais ofisų darbuotojais.

Japonai – mandagūs žmonės. Visad pasisveikinant, atsisveikinant ir padėkojant linkteli galvą. Per dvi savaites ir aš pradėjau galvą linkčiot. Nežiūrint į tai, kad Tokijuj gyvena virš dvylikos milijonų žmonių, gatvėse gana saugu palyginus su kitais Pasaulio didmiesčiais. Taip pat mieste nedaug elgetaujančių. Žmonės paslaugūs vieni kitiems. Beieškant viešbučio, viena japonė pasiteiravo, ko ieškom, ir nuvedė klaidingomis gatvelėmis reikiamu adresu. Kai klaidžiojom vienoj didelėj metro stoty, vienas praeivis pasisiūlė padėt ir 10 minučių vedė mus reikalingos platformos link. Kai valgėm vienoj lokalioj užkandinėj, savininkai pakalbino apie Europą ir gavom lauktuvių išsinešimui. Panašu, kad japonai vadovaujasi taisykle: elkis su kitais taip, kaip nori, kad su tavim elgtųsi.

Tokijuj daug šventyklų. Didžiausios jų yra Senso-ji šventykla Asakusa rajone netoli turgaus ir Meiji šventykla miške Shibuya rajone. Kadangi anksčiau budistų šventyklų nesam matę, tai buvo įdomu pažiūrėt, kaip žmonės elgiasi. Į pačios šventyklos vidų niekas nėjo, o tik meldėsi prie įėjimo. Į didelę smilkalinę žmonės smeigė smilkalus. Dar samčiais iš drakonų fontano sėmė vandenį ir skalavo burną ar šlakstėsi. Dar matėm būrimą iš lazdelių, kur iš dėžutės ištrauki lazdelę su numeriu, pagal numerį atidarai tam tikrą stalčiuką lentynoj ir iš ten pasiimi palinkėjimą ar atsakymą į tavo vidinius klausimus. Būčiau ir aš norėjęs pasiburt, bet lapukuose viskas buvo užrašyta hieroglifais. Ir dar matėm, kaip žmonės kabina ant medinių lentučių užrašytus savo norus, už kuriuos vėliau vienuoliai meldžiasi.

Rajonas Akihabara Tokijuj – Otaku subkultūros rojus. Otaku – tai mangos, anime ir kompiuterinių žaidimų mėgėjai. Akihabara rajone daug kompiuterinių žaidimų centrų ir pachinko lošimo automatų namų. Taip pat čia yra įsikūrę keletas Maid kavinių, kuriose klientus aptarnauja jaunos tarnaitėmis apsirengusios japonės.

Jei nori pamatyti šiuolaikinio gyvenimo, reikia apsilankyt Shibuya arba Shinjuku rajonuose. Ten pamatysi stilingo jaunimo lietingą dieną vaikščiojančių su permatomais skėčiais, akis margins švieslentės ir video reklamos (kartais ir su garsu), stebins nesibaigiančios žmonių minios Shibujos perėjoj. Japonai mėgsta karaoke. Karaokę pusvalandžiui išbandėm ir mes. Kiekviena lankytojų grupė gauna specialų kambarį su televizorium, mikrofonais ir garso aparatūra.

Papasakosiu šiek tiek apie naujoves. Keliuose telefonų prekybos centruose matėm dar prieš savaitę internete pristatytą robotuką Pepperį, su kuriuo galima pasišnekėti ir kuris reaguoja į tavo emocijas. Taip ir neišsiaiškinom, ar jis moka kalbėt angliškai, ar tik japoniškai. Visur mieste stovi gėrimų ir kartais užkandžių ir suvenyrų automatai. Vienos traukinių stoties požemiuose radom virtualią drabužių matavimosi kabiną, kurioje virtualiai matai ekrane, kaip atrodytų pasirinkti marškinėliai ant tavęs. Kadangi tai dar buvo naujas įrenginys, tai šalia jos susidomėjusius praeivius asistavo parduotuvės darbuotojas. Dar teko išbandyt būrimo iš delno automatą, kur įkiši ranką į statulos burną ir tau atspausdina porą lapukų su tavo gyvenimo aprašymu. Kas ten tiksliai – nežinau – gal kas moka japoniškai ir gali man išversti?

Tokijuj yra keletas vietų, iš kur miestą galima apžiūrėti iš viršaus. Didžiausią įspūdį paliko vaizdas iš Mori Art Muziejaus. Neblogas vaizdas ir iš Tokyo Sky Tree. Tokyo Metropolitan Government Ofise įėjimas nemokamas, bet naktį daug atspindžių languose ir nekokios gaunas nuotraukas.

Barų darbo valandos po vidurnakčio dažnai užrašomos kaip tos pačios paros tęsinys, pvz.: 11:00-25:00. Prie restoranų ir užkandinių dažnai reklamuojasi plastikinės maisto kopijos. Dažniausias patiekalas – ramen makaronų sriuba, o ne sušiai, kaip anksčiau galvojau. Prieš maistą visada gauni stiklinę vandens. Pavalgius susimokėti reikia kasoje prie išėjimo. Parduotuvėse ir užkandinėse visą kainą parodo kalkuliatoriuje. Iš keisto maisto, ką teko ragaut, tai buvo saldžių pupelių ledai, saldūs žalios arbatos kleckiukai ir marinuotas aštuonkojis.

Nežiūrint į tradicijas, Japonijoj vyksta ir globalizacija. Šen bei ten įsikūrę Starbuck’sai, H&M, Prada, Mc Donalds. Taip pat stovi Eifelio bokšto kopija (pavadinta Tokijo bokštu), amerikietiška laisvės statula. Yra Disneilandas ir nemažai Disnėjaus atributikos parduotuvių.

Traukinių stotyse ir kai kur šiaip mieste tualetai yra nemokami. Viešbučiuose ir kai kuriuose prekybos centruose jie netgi automatiškai čiurkšlele plaunantys antrą galą. Rūkyti mieste galima tik specialiose rūkymo zonose arba rūkymo vietose restoranuose. Šiukšlės rūšiuojamos.

Miesto traukiniai gan brangūs. Kai kuriose metro stotyse girdisi paukščiukų čiulbėjimas. Prieš įlipdami į traukinį visi sustoja į eiles prie kiekvienų traukinio durų. Transporte įsikabinimo rankenos iškabintos penkiomis eilėmis. Kas gauna sėdimą vietą, dažniausiai arba miega, arba varto mangos komiksus (knygos vartosi iš kitos pusės), arba žaidžia mobilius žaidimus.

Where will you go today?

A year ago two friends from the Art Pit blog Gintare and Aleksandr contacted me and asked if I liked to join them for a project. They had an idea of a mobile application which shows what is currently happening in the most vibrant East London district – Shoreditch. I liked the idea, and during our free time we started implementing what later that year was born as Hype.

hypeapp

By now, there have been downloaded more than 20000 copies of this iPhone-based app. And everyday about a thousand of users are checking how to spend their free time for most fun and fulfillment. Creative team behind Hype recommend the most worthy events and locations to visit, the most interesting local news to read, the newest street art and urban trends to view.

The app is useful not only to the people who want to have good time spontaneously without planning, but also to the local businesses which want to strengthen recognition and to create brand awareness. Hype connects generation X (people of my age) and millennials (guys of the age of my younger brothers) to local galleries, bars, shops, food, festivals, concerts, etc.

According to statistics, 83% of millennials have slept with their cell phone next to their bed. Also 25% of smartphone owners ages 18-44 say they can’t recall the last time their smartphone wasn’t next to them. Young people (including me :D ) use their smartphones daily not only for dialing and texting, but also for lots of other things, like alarm clock, wireless hotspot, mailing, messaging, tweeting, reading facebook, reading ebooks, creating selfies on Instagram, checking-in on Foursquare, and here comes a new activity – Hyping.

Today is the day when Hype launches in two more areas of London: Soho and Camden. I am looking forward to how all will proceed. If Hype came to your favorite megapolis, which district should it cover?

Kur eisi šiandien?

Prieš metus su manimi sukontaktavo draugai iš Meno duobės blogo Gintarė ir Aleksandras, ir paklausė, ar nenorėčiau prisidėti prie projekto. Jie turėjo idėją tokios mobilios aplikacijos, kuri parodo, kas šiuo metu vyksta energingiausiam rytų Londono rajone – Shoreditch. Man ta idėja patiko ir laisvalaikiu pradėjom kurti tai, kas vėliau tais pačiais metais gimė kaip Haipas.

hypeapp

Šiuo metu yra parsisiųsta daugiau nei 20 tūkst. šios iPhone aplikacijos kopijų. Ir kiekvieną dieną apie 1000 naudotojų tikrina kaip praleist savo laisvalaikį, kad būtų smagu ir pilnavertiška. Kūrybinga Haipo komanda rekomenduoja, kokius vertingiausius renginius ir vietas aplankyt, kokias įdomiausias vietines žinias perskaityt, kokį naujausią gatvės meną ar urbanistines madas pamatyt.

Aplikacija naudinga ne tik žmonėm, kurie nori spontaniškai neplanuodami gerai praleist laiką, bet ir vietiniams verslams, kurie siekia sustiprinti ryšius su klientais ir padidinti prekės ženklo žinomumą. Haipas sujungia X kartą (mano amžiaus žmones) ir tūkstantmetinukus (mano jaunesnių brolių amžiaus jaunuolius) su vietinėm galerijom, barais, parduotuvėm, maistu, festivaliais, koncertais ir t.t.

Pagal statistiką, 83% tūkstantmetinukų yra miegoję su telefonu šalia lovos. Taip pat 25% išmaniųjų telefonų naudotojų nuo 18 iki 44 metų amžiaus sako, kad nebeatsimena, kada paskutinį kartą jų išmanusis nebuvo po ranka. Jauni žmonės (įskaitant mane :D ) kasdien naudoja išmaniuosius ne tik skambinimui ir SMSams, bet ir daugybei kitų dalykų, kaip pavyzdžiui žadintuvas, bevielio ryšio stotelė, el. paštas, susirašinėjimai, tvytinimas, feisbuko skaitymas, el. knygų skaitymas, selfių darymas Instagrame, prisičekinimas Foursquare, ir štai atsiranda nauja veikla – Haipinimas.

Šiandien yra ta diena, kai Haipas paleidžiamas dar dviejuose Londono rajonuose: Soho ir Camden. Įdomu, kaip viskas klostysis. Jei Haipas atkeliautų į tavo mėgstamą megapolį, kuriam rajone jis turėtų veikt?

A Quote

It’s difficult to stay optimistic nowadays, but I am trying my best.

Maybe those guidelines could draw a path into peace and better understanding of each other:

“Seven Deadly Sins

Wealth without work
Pleasure without conscience
Science without humanity
Knowledge without character
Politics without principle
Commerce without morality
Worship without sacrifice.”
― Mahatma Gandhi

Citata

Sunku išlikt optimistiškam šiom dienom, bet stengiuos, kiek galiu.

Gal šios gairės galėtų nuvesti į taiką ir geresnį vienas kito supratimą:

“Septynios mirtinos nuodėmės

Turtas be darbo
Malonumas be sąmoningumo
Mokslas be humaniškumo
Žinios be charakterio
Politika be principų
Komercija be moralės
Garbinimas be pasiaukojimo.”
― Mahatma Gandhi

Web Presence of Aidas Bendoraitis [aka archatas]