Kažkada seniai seniai per televizorių rodydavo animacines socialines reklamas, skatinančias užsukt varvančius vandens čiaupus, išjungt šviesą, paliekant kambarį, ir pan. Pasigendu to gėrio šiuolaikinėse komercinėse televizijose. Betgi suprantama – eterio laikas yra brangus malonumas, jau geriau pakartos skalbimo miltelių ar vaistų reklamą penktą kartą valandos bėgyje ir užsidirbs pinigo. Taigi atleidžiu televizijai ir truputį propagandos Blog Action Day proga primesiu savo bloge.
Kodėl Pasaulio sveikata turi kažkam rūpėti? Visų pirma, kad patys galėtume džiaugtis gyvenimu ilgiau. O antra, kad gyvenimo džiaugsmą turėtų progos patirti ir mūsų gimę bei dar negimę vaikai. Tikiu, kad gamtos katastrofas sukėlė pats žmogus iš savo nežinojimo ar neapsiskaičiavimo. Įvairūs išsigimimai ir vėžiai irgi dažnai būna sąlygoti aplinkos veiksnių (pvz., radiacija), kuriuos sukėlė pats žmogus.
Žinoma, mes asmeniškai po vieną niekada nepriteršiame tiek, kiek įvairūs fabrikai. Tačiau sudėjus visus mūsų kenkėjiškus (nebūtinai tiesiogiai) įpročius į vieną krūvą, sukeliame sau nemažą grėsmę. Lašas po lašo, kaip sakant, akmenį pratašo. Na užteks svaičioti apie mūsų gražiąją mėlynąją Žemę ir jos tausojimą. Pažvelkim į viską asmeniškai.
Kaip aš prisidedu prie tavo gerovės?
Rūšiuoju šiukšles, tarą priduodu į taros supirktuves. Tai kas pūva, sunaikinama sąvartynuose specialiais chemikalais. Tai ką įmanoma perdirbti, perdirbama ir sutaupoma žaliavų. Taigi dėl to spauda, tualetinis popierius, buteliai ir kitkas tau yra pigesni negu kainuotų gaminant iš pirminių žaliavų.
Nerūkau ir skatinu nerūkymą. Negana to, kad saugau savo sveikatą ir tavo sveikatą, sumažinu tikimybę, kad nieko nedėti mūsų vaikaičiai turės įgimtų kvėpavimo sutrikimų.
Naudoju kuo mažiau celofaninių maišelių. Plastikas yra viena iš ilgiausiai dūlinčių medžiagų, jo naikinimas pats savaime teršia aplinką. Ir gali pakenkti tavo sveikatai. Todėl vengiu vartoti plastiką vienkartiniais tikslais. Vietoj to, kad supermarkete kiekvieną kartą pirkčiau po celofaninį maišelį, pirkinius deduosi į kuprinę arba medžiaginį maišelį, kurį nešiojuos su savimi.
Vengiu purškiamų dezodorantų. Nes juose yra medžiagų, kurios kaupiasi ozono sluoksnyje ir taip skatina globalinį atšilimą. Vaikystėj dažnai sapnuodavau, kad Klaipėda patvinus ir po gatves reikia plaukioti valtimis. Nebūtų taip jau labai smagu, jei tai atsitiktų realybėje.
Tikrai nemanau, kad dabar visi turėtume pradėt kalbėti apie visus globalinius atšilimus, aplinkosaugą ir sveikatą, dalyvaut protesto akcijose ar siuntinėt grandininius laiškus. Tiesiog turėtume pakeisti kai kuriuos savo įpročius ir priimt naujus, kaip savaime suprantamus. O kad apie tuos pokyčius apskritai ateitų mintis į galvą, šitas idėjas reikia tiesiogiai arba netiesiogiai perteikti per įvairią mediją.
Jaučiu didelę pagarbą kompanijoms ir individams, kurios socialinių ar globalinių pokyčių sveiko Pasaulio link, imasi siūlydami edukacinius žaidimus. Ne visada tie žaidimai būna pavykę ir suteikia pakankamai džiaugsmo, kad būtų įdomūs, tačiau kartais vis dėlto tokių pasitaiko. Šiaip manyčiau, kad geriausi edukaciniai žaidimai būtų tie, kurie diegtų aplinkosauginius įpročius ne per suteiktos informacijos atkartojimą, bet per humorą; ir ne visiškai tiesiogiai, pvz., pirmojo asmens šaudyklėje vienam iš lygių:
– Matei, jis numetė saldainio popierėlį ant žemės? Sušaudykim niekšą!
Pabaigai australo Sheldon Lieberman nuotaikingas filmukas, apie kurį buvau jau užsiminęs anksčiau.
Ir atviras klausimas: Ką tu gero darai dėl manęs?
Loading ...
Tas filmukas užsikrovęs į jūtiūbą sumovė visą garsą. Jei žinai nuorodą į tą patį geresnės kokybės, brūkštelk.
Neturiu automobilio. Tik čia iš karto slypi dar daugiau atvirų klausimų: kodėl turėčiau ką nors dėl tavęs gero daryti? jeigu visgi turėčiau, pagal tavo ar pagal mano „gerumo“ sampratą turėčiau tą daryti?
P.S. gražus piešinys.