Likimas, patikėtas burtams

Ir tada aš priėjau kryžkelę. Kairėje manęs laukė nežinomybė ir nuotykiai be pabaigos (aktyvus poilsis), o dešinėje – internetas ir filmai prieš miegą (pasyvus poilsis). Kitądien man reikėjo į darbą pasiruošt projekto paleidimui, todėl buvo sunku pasirinkti teisingą tolimesnį nakties kelią. Reikėjo gerai atsipūsti, bet taip pat nenorėjau praleisti jokių gyvenimo suteikiamų progų. Taigi mečiau monetą. Tiksliau žetoną. Paveiksliukas – tūsas, tuščia – guolis. Iškrito paveiksliukas. Taip aš nusprendžiau visą vakarą patikėt žetonui.

Stebuklingas žetonas
Jau buvau prasivaikščiojęs po parką ieškodamas jubiliato, į kurio gimtadienį buvau pakviestas, bet pavėlavęs nebesuradau. Jau buvau pasiklausęs džiazo koncerto, kurį netikėtai aptikau pakeliui. Bet priešaky dar galėjau apturėt begalę nuotykių. Svarbu tik būti gerai nusiteikusiam.

Į jau beveik nuolatinį Club der Visionäre įėjau greta su panele, kuri netrukus tapo mano pirmąja pašnekove. Čia renkasi įdomūs žmonės. Šitam pačiam klube prieš kelias savaites paryčiais prie manęs buvo priėjusi gerokai apkvaišusi mergina ir visaip tipo seksualiai maivydamasi pareikalavo:
– Pabučiuok čia ir duok man didelį popierių.
Drąsiai. Bet, kas tas didelis popierius, iškart taip ir nesupratau. Stambus banknotas? Ji prostitutė gal? O gal čia kažkas susiję su kažkuo kitu dideliu? Bet tai prie ko čia tada popierius?

Bet grįžtant prie žetono, apturėjau ne vieną pokalbį su skirtingom panelėm, pastebėjau, kaip vyksta prekyba narkotikais, apsilankiau Watergate, kur susitikau bendradarbę ir nusnūdau valandėlę, o vėliau – Arena Glasshause, kur vyko vakarėlis kažkokiam mirusiam (tikriausiai perdozavusiam DJ atminti) ir gėjus durininkas su meilia šypsena man ant rankos uždėjo rašalinį širdutės formos štampą, atsitrynusį tik po poros parų.

Ir visa nauja patirtis bei asmeninis socialumo lavinimasis buvo paremti tik žetono išsisukimu. Ar man pasilikt čia, ar keist vietą? Metu žetoną. Ar man bandyt varyt susitikt su nauja praėjusio savaitgalio drauge, ar likt šitam mikrorajone ir šįvakar jos netrukdyt? Suku žetoną. Ar man laukt čia, kol atsidarys Watergate, ar grįžt atgal į Visionäre? Metu žetoną. Ar man kalbint šią ar „kam reikia“? Metu žetoną. Ar man gert dar vieną, ar jau keist vietą? Suku žetoną. Ir pan.

Ir nepatikėsit – žetonas dažniausiai buvo teisus. O viskas vyksta taip. Kai jau esi išgyvenęs 25 metus, tavo pasąmonė ir tavo kūnas vienas kitą labai gerai supranta. Deja protas galbūt dar šiek tiek neprisitaiko prie draugų („Nepažįstu tų draugų“). Taigi sukant ar metant žetoną, kūnas priverčia šitą laimės būrimo įrankį iškristi taip, kad būtų palanku tavo savijautai ir norui, kurį protas supranta tik vėliau arba bijo pripažint (gi tai neracionalu).

Paryčiais paskutiniai klausimai žetonui buvo: „Ar laukt kitos DJ pasirodymo 45 minutes, ar jau eit lauk, nes šitas burzgesys varo į tūliką?“ ir „Ar jau traukt namo, ar dar sugrįžt į Visionäre visiškam prisibaigimui“. Buvau jau ganėtinai pavargęs, todėl žetonas parodė man kelią namo. Štai kokia graži istorija apie burtus ir jais patikėjusį programerį.

0 thoughts on “Likimas, patikėtas burtams”

  1. Prigriebk. Jau turėčiau būt bebaigiąs skaityt viską, ką dar turiu neperskaityto. :) O gal ir anksčiau pats iš tavęs pasiimsiu. Nebent prasilenktumėm netyčiom.

    Beje apie kauliukus irgi buvau pagalvojęs, bet neturiu tiek vaizduotės, kiekvienam klausimui po šešis atsakymus galvot. O žetono burtus išmėginau ir vėliau. Ir, kas be ko, pasiekiau labai įdomių rezultatų.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>