Būna, visai užsimirštu, kad gyvenu Vokietijoj. Galvoju beveik visada lietuviškai (kartais neverbališkai), šneku lietuviškai ir angliškai, girdžiu įvairiausių kalbų – italų, ispanų, rusų… Berlynas labai tarptautinis miestas. Tiek tarptautinis, kad paskendus rutinoje ir nebegalvojant apie tapatybę, jį galima pavadinti savu. Pragyvenau jau čia visai nemažai. Ir ką!? Išgyvenau! Tad nusprendžiau pradėti naują rašinėlių ciklą apie išlikimą svečioje šalyje. Kai dabar sienos atviros ir daug keliaujančių, tai gal kam pravers likimo brolio patirtis. Likimas? Koks likimas? Ką pasėsi, tą ir pjausi. Kaip nusiteiksi, taip ir turėsi.
Džiaugiuos, kad nuo vaikystės laikau save optimistu. Daug visokių išgyvenimų ir neigiamų emocijų teko patirt, bet visąlaik tikiu, kad ateity bus gerai. Ir tas tikėjimas padeda išgyventi sunkias akimirkas. O sunkumų visi turi. Tik vieni į juos reaguoja skųsdamiesi ir nuolat ieškodami paguodos, o kiti stengiasi juos spręsti arba ignoruoti ir gyvenime pastebėti tik šviesiąją pusę. Keliaujant rožiniai akiniai labai svarbu, nes ten privalai būti daug atsakingesnis už save, negu gimtoj šaly, kur gali visuomet rast pagalbos ar bent paguodą. O pozityvus mąstymas padeda išgyventi problemas jas paverčiant iššūkiais.
Pozityvus nusiteikimas yra ne kas kita kaip saviapgaulė, ką pabrėžtinai kritikuoja pesimistai (dažniausiai save laikantys realistais) bei satanistai. Atseit: „Gyvenimas yra šūdo krūva, kurioj mes kasdien kapanojamės, ir tik nevispročiai gali pastoviai šypsotis ir naiviai tikėtis džiugių pasikeitimų“. Bet visgi tapęs įpročiu, pozityvus mąstymas tampa mūsų dalimi (tas pats gali atsitikti ir su negatyviu mąstymu). Ir šitoks užsiprogramavimas būti „kvailuoju“ optimistu padeda įveikti kliūtis ne tik vienkartinėse kelionėse, bet ir visam gyvenimo kelyje.
Dauguma optimistų, kuriuos pažįstu, sako, kad jiems reikia pasistengti išlaikyti tą optimizmą. Kitaip tariant, užsidėti rožinius akinius, kai kaupiasi ašaros. Visiškai natūralių pozityvaus mąstymo praktikuotojų pažįstu nedaug. Tai tikriausiai priklauso ir nuo charakterio tipo bei auklėjimo vaikystėj. Bet vis dėlto, kaip tada užsiprogramuot?
Optimizmas neatsiejamas su tikslo siekimu. Ateities vizija sustiprina tikėjimą šviesesne ateitimi. Ir sukelia motyvaciją veikt tos vizijos kryptimi. Dažnai pokalbis su motyvuotu žmogumi man taip pat įkvepia ryžto siekti savo tikslų. Taigi sakyčiau, aiškus tikslas ir motyvas jo siekti žmogui suteikia tam tikro charizmatiškumo. Taigi tikslo susiradimas ir jo kryptingas siekimas ir būtų raktas į optimizmą.
Pozityvumas susijęs ir su tam tikru atsainumu, kuris yra gerai rizikuojant ar atliekant kažką pirmą kartą: „Man nusispjaut, jei nepavyks! Dzin. Kada nors bus geriau!“ O kelionėse dalykų, daromų pirmą kartą, pasitaiko dažnai, pvz., paprastas apsipirkinėjimas parduotuvėj, kai pardavėjas nemoka nė vienos tavo mokamos kalbos ir reikia susišnekėti gestais ir pirštais. Be to rizika gamina adrenaliną, o tas yra geras prieskonis gyvenime.
Taigi, išvykstant iš gimtinės, kiek tai bebūtų – savaitei atostogų, vasarai padirbėt, ar semestrui pastudijuot – reikia gerai nusiteikti. Gi kaip šauksi, taip atsilieps. O gera nuotaika užkrečiama ir dar magnetiškai traukia kitus žmones. Bet apie juos – kitą kartą.
Tags: filosofija, gyvenimas, kelionės, psichologija
Loading ...
Visiskai sutinku
ir del to, kad pozityvus mastymas tampa iprociu ir del to, kad kartais reikia pasistengt, kad islaikyti optimizma…kartais atrodo, kad truksta poros varzteliu, kad jau kaip ir ne vieta ir ne laikas “sypsotis” bet yprotis neysileist blogu minciu “pramusa” …ir vel as laimejau 
tik man ne nuo vaikystes, man viena diena atsibodo galvoti blogai
Labai taiklios pastabos. Išvykus į svečią šalį gali greitai iš proto išsikraustyt dėl visokių skirtumų ir mažiausių smulkmenų. Bet jei gerai nusiteiki, tada viskas ir bus gerai, kad ir kaip blogai iš tiesų būtų