– Nežinojau, kad Lietuva įžymi saldumynais! – pajuokavo kolega vokietis, komentuodamas dvi per kelias valandas suvalgytas lietuviškų šokoladinių saldainių dėžutes, kurias parvežiau bendradarbiams paragavimui.
– Na. Lietuva ir nėra tuo įžymi.
– Bet buvo vis tiek skanu. O jūs turite kokį nacionalinį patiekalą?
– Na turim cepelinus. Tai tokie bulviniai kamuoliai su mėsa viduje. Kartais viduje būna varškė arba grybai.
– Tai rusiškas maistas? – mandagiai pokalbį palaikinėjo vokietis.
– Neminėk Rusijos! – įsiterpė kitas kolega prancūzas, apkeliavęs daugumą Europos šalių, įskaitant ir Lietuvą, ir pakoregavo klausimą. – Tai jūs ten valgote tokius pigiai pagaminamus ir sočius patiekalus?
– Nebūtinai.
– Na ką dažniausiai valgot?
– Na valgom itališką maistą – picas ar makaronus. Valgom daržovių ir mėsos troškinius. Kotletus su garnyru…
– O kuom Lietuva įžymi? – tęsė vokiečio pradėtą temą.
– Iš maisto?
– Ne šiaip. Apskritai.
– Hmm.. Galėčiau parodyt keletą reklaminių Youtube vaizdelių..
– Tai taip papasakok, kuo tavo manymu Lietuva įžymi, – domėjosi prancūzas. Tuo tarpu aš permečiau mintyse dar vakar žiūrėtą filmuką ir papasakojau apie Pasaulio galiūną ir krepšinį.
– O be sporto?
– Hmm.. Na Vilnius kitais metais bus Europos kultūros sostine, kaip kad šiemet Liverpulis.
– Jo. Tas gerai. Nes Pasaulis sužinos apie Lietuvą daugiau. Kaip kad buvo su Lille, Prancūzijos miestu. Šiaip aš galvoju, kad Vilnius labai sparčiai modernėja. Kaip ir visos post-komunistinės šalys. Greičiau nei tarkim Berlynas.
– Na man tas atrodo normalu, nes aš gi užaugęs Lietuvoj ir pripratęs prie pokyčių.
– Aš buvau pavyzdžiui Budapešte prieš šešis metus ir prieš du. Ir tie miesto pasikeitimai labai akivaizdūs. O Vilnius irgi atrodo greitai besinaujinantis. Man patiko Vilnius. Tik nepatiko, kad daug skinų.
Tai kuo ta Lietuva įžymi Pasauliniu mąstu, po galais? Turim įžymių žmonių, bet tik vietinės reikšmės arba tik labai specifinėse srityse. Sporto pasiekimai? Na nėra rezultatai tokie nuostabūs, kad apie juos sužinotų ir nesidomintys sportu. Dviračiai, disko metimai ar galiūnų konkursai pernelyg nepopuliarios sporto šakos. Kultūra? Kažkaip negirdėjau nė vieno lietuviško filmo, muzikinio atlikėjo, spektaklio ar dailės darbų ekspozicijos, kas būtų privertę Pasaulį aikčioti. Kai Berlyne vyksta koks nors tarptautinis renginys, kuriame visos šalys prisistato, Lietuvos atstovai ypatingai sugeba kukliai neišsiskirti. Tariame, turintys turtingą istoriją, bet ją už Lietuvos ribų visi interpretuoja skirtingai. Moksle lyg kažką esam pasiekę lazerių srity, bet apie tai niekas nieko negirdėjo. Tarptautiškai žinomo prekinio ženklo irgi neturim. Atseit gaminam gerą alų? Kol kas dar nesu girdėjęs gerų atsiliepimų apie lietuvišką alų iš nė vieno vokiečio, jo ragavusio. Net ir lietuviai, gyvenantys Vokietijoje, dažnai iškeičia lietuvišką į vokišką, ir yra tam pagrindo – juk Vokietija jau užsirezervavusi geriausių aludarių titulą. Didžiuojamės cepelinais. Bet jie skanūs tik mums patiems. Nepratusiam jie atrodo nepatraukliai ir per sunkūs skrandžiams. Tarp visa ko reklamuojamės kaip gražuolių šalis, bet už kadro smerkiam seks-turizmą.
Žvilgtelkim iš kitos pusės. Kas ką gero gali pasakyt apie Islandiją, Vengriją, Rumuniją, Slovakiją ar Slovėniją. Tai nedidelės šalys. Kažkur toli. Todėl ir visai neįdomios. Tiesiog pilkos dėmės mūsų smegenyse saugomuose žemėlapiuose. Na nebent turi verslo partnerių iš tų šalių, arba koks kursiokas pagal apsikeitimo programą iš ten atvykęs, arba mėgsti keliauti, arba turi keliaujančių draugų, arba šiaip domiesi politika, geografija ar kultūromis… Tokiais atvejais apie tas šalis žinosi daugiau. O jei kasdien mirksti rutinoje „darbas-maistas-telikas-miegas“, tuomet apie tas šalis žinai ne daugiau, nei užsienietis apie Lietuvą – tokią tolimą ir neįdomią.
Arba va. Pakelkit rankas, kas ką nors žino apie 2004 metų Europos kultūros sostinę Lille? Ačiū. Jau galit nuleisti. Ar nebus panašiai su Vilnium? Tuolab, kad 2009 Europos kultūros sostine bus ir Austrijos miestas Linz. Miestas-konkurentas žymesnioj šaly?
Lietuvai reikia visuomeninio tobulėjimo. Atviresnio, globalesnio požiūrio į save. Kiekvienas žingsnis, kurį mes padedam, įmina pėdsaką ne tik į asmeninę gyvenimo istoriją, bet ir į visos šalies istoriją. Kiekviena akcija, kiekviena veikla, kiekvienas poelgis, kiekviena iniciatyva formuoja šalies įvaizdį. Tiek aktyvizmai, tiek plaukimas pasroviui prisideda prie užsienio nuomonės ar jos neturėjimo apie Lietuvą! Ateitis priklauso nuo mūsų! Balsuokit už mane. Mano numeris 6. O jei rimtai, tai kol neturim erdvėlaivių iš kosmoso, tol būsim eilinė post-komunistinė valstybė su vietinės reikšmės įžymybėm. Lietuvai reikia, kad ją ar jos atstovus dažniau rodytų televizoriai užsienyje. Ir jau geriau – iš pozityviosios pusės, bent jau kol susiformuos ir nusistovės šalies įvaizdis. Asmenišką Tėvynės(1) įvaizdžio formavimą galime pradėti nuo logotipo rinkimų. Čia dar vienas pasirinkimo variantas, įkvėpęs mane šitoms blevyzgoms.
Tai žėsim, ką ateitis parodys. O šiaip būtų įdomu išgirsti kitų emigrantų bei keliauninkų pasakojimų apie Lietuvą užsieniečių akimis. Ir apskritai, nuomonių apie Tėvynės įvaizdžio gerinimą.
(1) Nenaudojau šito žodžio nuo pradinių klasių laikų, kuomet mokyklose skelbiamoj ideologijoj buvo aktualus Lietuvos išsilaisvinimas. Dabar gi laisvė – savaime suprantamas dalykas. Nebent kartais prisimenam
Tags: filosofija, gyvenimas






tu į vieną postą suplakei tiek daug: logotipai, veiklos, akcijos, kultūros sostinės, erdvėlaiviai, plius Masytė vardu Eurika ji
Tėvynės įvaizdžio formavimas tai kiekvienas mes su istorijos žinojimu, nuskintu apelsinų kiekiu ir atviru požiūriu į pasaulį bei savo šalį
Eurikos.:)
Kultūros srity galėjai jiems papasakot apie M.K. Čiurlionį, A. Matelį, V. Urmaną, Nekrošių ir Koršunovą.
5 objektus įtrauktus į Unesco paveldo sąrašą. Ypač kai kalbi apie Vilnių.
Aš kažkaip mėgstu paminėti Igną Domeiką, Joną Plekšį (atrodo tokia pavardė, čia tas, kur nuvarė rusų povandeninį laivą ir bėgo į JAV prašyti prieglobsčio), Tony Žemaitis (zematis.net), Birutė Galdikas (man kaip psichologui svarbu). Juokais dar Moniką Lewinski ir tai, kad Jonas Paulius II turėjo lietuvę motiną.:)
Dar buvo tie aktoriukai Sarah Lee, ir Charlis Bronsonas. Arba, kad ir Ingeborga Dapkūnaitė.
Kalbant apie mažas šalis, aš kažką žinau apie visas, kurias išvardinai. Galbūt mane būtų galima priskirt prie tų “besidominančių”. Bet pavyzdžiui Islandija, mano nuomone, čia krenta iš konteksto, nes ji nė velnio nėra pilka dėmė. Manau, kad didžioji dalis žmonių žino, kad tai yra sala-valstybė garsėjanti geizeriais. Kai kurie dar žino apie nuostabius kraštovaizdžius ir muziką. Bjork irgi yra girdėję beveik visi.
Pažįstu keletą vokiečių, kurie prašydavo atvežti alaus, nes jiems švyturys be galo patiko… Kaip ir Majonezas “Vilnius”…
O pats aš tai lietuviško alaus gal ir nekeisčiau į vokišką, gal nebent į čekišką…
With my extremely limited Lithuanian I’ve managed to work out this could be a very interesting post….could you possibly write it in English (or at least a little summary for me)?
Irase isties daug visko surasyta. As apie situos musu tapatybes niuansus nuolat kalbu. Del tavo isvardintu saliu, spontaiskai galiu pasakyt ir kiek pritarti eNyu, jog Islandija tikrai kiek iskrenta is konkteksto.
Bet siaip ir trumpai: islandija – muzika (Bjork, Sigur Ros), geizeriai, gamta.
Slovakija: ledo ritulys, Tatrai.
Slovenija: viena sparciausiai (ir tolygiai) auganciu ES ekonomiku, labai grazi gamta.
Vengrija: vienareiksmiai – Budapesto architektura ir kultura (kinas – Istavn Szabo, fotografija – Moholy-Nagy, Robertas Capa, Kerteszas, muzika – Francas Listas).
Rumunija – cigonai (ir geraja prasme – muzika, sokiai). Cia greiciausiai galeciau daugiau pasisviest.
O cepelinai tai man draugas vienas sake, jog yra zydu patiekalas, mat mesa idarytos bulves yra ju virtuve. Balandeliai yra prancuzu. Taigis su maistu liek koses
as kalbedama apie LT visada miniu (mazdaug tokia tvarka):
Lietuvos gamta (Kursiu marios, miskai, ezerai)
Vilniaus architektura
Alus (kiek kam daviau paragauti patiko – ne stebuklai, bet patiko, reiktu, kad labiau i uzsienius skverbtusi Svyturys)
Teatras (nors galetu dazniau gastroliuoti)
Klasikine muzika ir dziazai
Yra viena didele beda – Lietuvai verkiant reikia kulturos vadybininku, kurie “stumtu” lietuviska kultura. Ir reikai pernelyg neuzsibezdejusiu, atleiskite uz mano prancuzu, diplomatu. Entuziazmo ir uzsispyrimo mes turime. O krepsinis – tai musu vietine aistra.
acid, matyt pats per mažai dar apelsinų esu nuskynęs. O šiaip atsakomybės už šalies įvaizdį nesuversčiau vien tik išeiviams. Kiekvienas, besiidentifikuojantis kaip lietuvis, atstovauja Lietuvą. Visi jo pasiekimai yra kartu ir šalies pasiekimai.
eNyu, kaži kas kad ir iš artimiausių kaimynų per muzikos pamokas mokinasi apie Čiurlionį? Kaži kas iš užsienio teatro ar kino mėgėjų žino Dapkūnaitę ar Koršunovą? Šitie žmonės įžymūs tarp mūsų, bet ne taip labai Pasauliniame kontekste.
Tamole, man tai amerikoniškas Hellmann’s majonezas skaniausias. Gaila, Berlyne jo nerandu.
Anna, this post is dedicated to Lithuanians only. Therefore, I won’t translate it into English. But as you are interested in the content, I could say that I am raising a question of Lithuanian identity. Where are we famous at? What world-wide-known people do we have? How can we get rid of the image of poor post-soviet country and achieve international interest and reputation? The post starts with my and my colleagues’ conversation about Lithuania, which illustrates random foreigner’s view to my Motherland.
Lina, labai tau pritariu dėl to, kad lietuviška kultūra turėtų būt labiau „stumiama“ į užsienius. Bent jau kai vyksta tarptautiniai festivaliai ar kitokie renginiai, Lietuva galėtų pasirinkti atsakingesnius atstovus.
O va Islandiją paėmiau kaip pavyzdį tiesiog kaip šiaip nedidelę šalį, kuri būtų kažkur sąlyginai toli.
Nesutinku su Lina, kad krepšinis – mūsų vietinė aistra. Visai neretai užsieny užsiminus, kad esu iš Lietuvos, žmonės pradeda vardinti krepšininkų lietuvių pavardes.