AAiddennium » BLOG «

Kažkaip šiandien apie tai užėjo mintis. Andrius rašė, kad žiūrėjo filmą apie klasiokų žeminamus mokinius ir šių kerštą. Game Producer parašė, kad jam kaip ir daugeliui jo blogo skaitytojų patinka virtualiai kumščiuoti draugelius. Gatvėj grįždamas iš darbo mačiau vardan smagumo besismaugaliojančius paauglius; būrelį bičų su viena pana, kur vienas iš narių dėmesį atkreipinėjo niokodamas praeinamus reklaminius stendus; du girtus bičiukus, kurių vienas praeidamas pečiu stumtelėjo ir mane. Kas vyksta!?

Pabūsiu šiandien Sigmundas ir pareikšiu, kad visiems trūksta sekso!

Pirmuose kursuose vieną savaitgalio vakarą Niujorke laukėm pasirodančio grupioko iš Biržų. Šis nusileido liftu susitikt su draugais kraujuotu kumščiu.
– Kas atsitiko? – klausiam.
– Važiuoju liftu, geriu alų… – Pasakoja, – ir kažkoks lopas irgi lifte važiuoja. Sako: „Duok alaus atsigert!“ Dėjau jam į snukį. Nėr čia ko prašinėt!
Keistas bičas buvo. Kai prisigeria, tai iškart jam arba mergų, arba snukiadaužio!

Arba šiaip trūksta dėmesio ir švelnumo…

– O Berlyne saugu? – manęs paklausė Justas čia tą savaitę, kai daug svečių turėjau ir kaip tik tą naktį trise basom pėdinom pro fontaną link tramvajaus.
– Na man atrodo saugiau nei Vilniuj… – prisiminiau incidentą praėjusią vasarą, kai gauja pusplikių sportiškų jaunuolių Vilniaus gatvėj užpuldinėjo praeivius (o policijos automobilyje jiems buvo per maža vietos).

Ir štai, einant pro TV bokštą, trumpam atsiskyrusi nuo savo draugų būrio, dramblinė nacė pasivijo mus, išsiaiškino, kad mes ne vokiečiai, trenkė Živilei į akį ir pati to išsigandusi pabėgo, bandydama savo šoką užglaistyti juoku. Prie nutukėlės pribėga kažkokia blondinė ir klausia:
– Kas čia buvo?
– Chi chi chi! Daužiau tai mergai į veidą!

O aš su Justu stovim pasimetę. Tipo, bėgt keršyt!? Už kampo stovi policijos mašinos. Eit skųstis? KPŠ!?

Berlyne į žmogų nukreiptas fizinis smurtas retai pasitaiko. Dažniau į daiktus. Kad ir čia neseniai mačiau beeinančius du bičus (apie 23 m.) su panom. Ir vienas vaizduodamas labai kietą, spyrė į plakatą, o už kelių žingsnių smogė į aukščiau pastatytą tuščią butelį, kad tas nukristų ir sudužtų. Jėga, ne!? Matyt viskas dėl po Antrojo Pasaulinio karo vokiečiams primesto žudikų įvaizdžio Pasaulyje ir vokiečių komplekso dėl to. „Mes nežudikai. Mes turim daugiau proto. Mes tik šiaip stiprūs.“

Eks-kolega pasakojo, kad kai buvo vaikas, važiavo su mokykline ekskursija kažkur į Angliją ir jiems sustojus kažkokioj provincijoj, vietiniai kaimiečiai (netgi suaugę) tarsi kokius baisiausius nusikaltėlius užmėtė akmenim.

Iš kur ta agresija?

Kažkada Vokietijoj per teliką rodė publicistinę laidą apie kažkokią ligą, kuria serga daug paauglių keletą metų. Šios simptomai yra hiperaktyvumas, agresija ir pyktis. Daugiavaikėse šeimose tos ligos pasekmes skaudžiausiai (tiesiogine prasme) patiria ligonių broliai ir seserys.

Hmm.. Aš nusistatęs prieš bet kokią fizinę agresiją, nukreiptą į žmones. Bet tai kodėl man patinka žaist GTA, Postal 2, Prince of Persia ar kitus agresijos požymių turinčius žaidimus?

Gyvenimas yra gražus.

ATNAUJINTA. Čia ištrauka iš interviu su Karmapa Lama, Trinley Dorje – vieninteliu budistų lyderiu pripažintu Pekine, Tibete ir Indijoj, – po pasakymo, kad hiphopas yra tikriausiai vienas iš būdų jam būti 21-o amžiaus žmogumi:

Ar todėl ir žaidi karo žaidimus su savo Playstation? Daugelis pasakytų, kad taikingai nusiteikusiam budistų vienuoliui karo žaidimai netinkami.

Na, aš žiūriu į video žaidimus kaip į emocinę terapiją, emocinės terapijos pasaulietinį lygmenį sau. Visi mes turime emocijas, kas bebūtum – budistas ar ne. Visi turime emocijas: būnam linksmi, liūdni, susinervinę, ir turime išsiaiškinti būdą, kaip su jomis elgtis, kai jos užeina.

Taigi man video žaidimai kartais tiesiog atpalaiduoja, sumažina spaudimą. Jei turiu neigiamų minčių ar neigiamų jausmų, video žaidimai yra vienas iš būdų, kuriuo galiu išleist tą energiją žaidimo iliuzijos kontekste. Po to jaučiuosi geriau.

Agresija, kuri ateina iš video žaidimo, patenkina bet kokį norą išreikšti tą neigiamą jausmą. Man tai atrodo labai meistriška, nes kai tai darau, man nereikia eiti lauk ir daužt kam nors per galvą.

Tags: filosofija, gyvenimas

This entry was posted on Saturday, September 12th, 2009 at 06:17 and is filed under Asmeniška. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can skip to the end and leave a response. Pinging is currently not allowed.