Žaidimų pjaustymai

Karts nuo karto vis sutinku žmonių, kurie į kompiuterinius žaidimus žiūri kaip į laiko gaišalą, neduodantį jokios naudos. Dažniausiai tiems žmonėms žaidimai asocijuojasi su pirmykščiais tetriais ir supermarijais arba su kokiais draugais maniakais kaunterstraikeriais, kurie atsiriboja nuo realaus pasaulio mėnesiams, prarasdami laiko ir savo paties nuovoką. Dar kai prie viso šito prisideda pasišaudymai Amerikos mokyklose, tai nuomonė susidaro dar negatyvesnė.

Kadangi pats kuo toliau, tuo giliau brendu į šitą sritį, tai pasidalinsiu su tavim savo požiūriu. Ir kartu iš dalies tai bus žaidimų kultūros propaganda, su viltimi, kad paskatins domėjimąsi žaidimų kultūra ir kūrimu, kūrėjai rimčiau ir plačiau ims į tai žiūrėt ir ateity turėsim daugiau kokybiškų žaidimų.

Kalbėdamas apie žaidimus šitam rašinėly labiausiai orientuosiuos į video žaidimus, tačiau tuo neapsiribosiu. Man asmeniškai vakarėlių žaidimai, stalo žaidimai, mobilių telefonų žaidimai, kompiuteriniai žaidimai ir apskritai žaismingas požiūris į gyvenimą atrodo labai susiję, persipinantys ir vienas kitą papildantys. Pjaustysiu žaidimus iš skirtingų perspektyvų: pramoginės, lavinimosi, meno, bendravimo, informacinės, simuliacijos, uždarbio.

Pramoga

Ne visiems mūsų dienos „kaip žydėjimas vyšnios“. Ne visi darbai yra įdomūs. O ir įdomiuose darbuose visada būna užduočių, kurios išsunkia tavo energiją. Žmogui reikia atsipalaiduoti, pabėgti nuo kasdienių problemų, todėl jam reikia pramogų.

Žmogui reikia skirtingų kasdienai neįprastų potyrių, istorijų, vaizdų, garsų, veiklos, saviraiškos. Todėl priklausomai nuo galimybių ir pomėgių einam į klubus, kino filmus, atrakcijonų parkus, žaidžiam TV žaidimus ar dalyvaujam įvairiuose konkursuose. Video žaidimai yra viena iš papildomų pramogų formų, suteikianti istorijos pasakojimą ir patyrimą, išreikštą per vaizdą, garsą, animaciją ir sąveiką su kompiuteriu. Papildomą nuostabą kelia naujausių sistemų galimybės žaidimą valdyti judesiu bei efektus išreikšti ne tik per vaizdą ir garsą, bet ir per vibraciją bei kvapus. Negana to, vystomos technologijos, kompiuterines sistemas valdyti tiesiai smegenimis per šalmą.

Žaidimai padeda bent laikinai nuramint stresą. Per žaidimus galima išliet susikaupusią neigiamą energiją ant virtualių priešų, tokiu būdu nekenkiant gyvoms būtybėms. Žaidimų rezultatai pasiekiami sąlyginai daug greičiau negu realaus gyvenimo rezultatai. Visi pasiekimai smegenyse išskiria hormoną endorfiną, kuris sukelia džiaugsmo pojūtį. Žaidžiant aktyvesnius dalinai kompiuterinius lauko žaidimus dar gali būti gaminamas adrenalinas. Žaidžiant galima konkuruot tarpusavy arba su savo ankstesniais pasiekimais. Jaučiamas azartas. Kartais išvis ne tiek svarbu, kas laimės, o svarbiausia įdomiai pabendrauti su kitais, ir žaidimas tampa įdomus bendravimo būdas – nereik šnekėt apie orą, kai visos įdomios pokalbių temos seniai išsemtos.

Asmeninių savybių lavinimas

Mokykla – ne prievolė. O diplomas – ne pagrindinė priežastis studijuoti. Mokomasi visą gyvenimą. Reik lavinti ne tik profesinius sugebėjimus, bet ir daug visokių kitokių savybių, kad mokėtume išgyventi tiek asmenines krizes, tiek globalias katastrofas, o taip pat sau ir kitiems galėtume sukurti maksimalų komfortą.

Žaidimai yra patraukli tam tikrų savybių lavinimo forma. Žaidimai išmokina mūsų smegenis greitai apdorot audiovizualinę informaciją, interpretuot ir reaguot į ją. Lavinama rankų ir akių koordinacija. Kadangi daugelis žaidimų pasakoja istoriją, tai kaip ir skaitant gerą knygą, dalis istorijos faktų yra sukuriami žaidėjo vaizduotės. Taigi žaidimai lavina ir vaizduotę. Pasinėrimas į virtualų pasaulį lavina dėmesio išlaikymą vienai užduočiai ilgam laikotarpiui. Kiekviename iš mūsų miega genijus ir dėmesio sukoncentravimas į pasirinktą sritį yra būdas jį prižadint. Žaidimai lavina loginį mąstymą – kokios pasekmės bus vykdant vienokį ar kitokį veiksmą ir dėl kokių priežasčių patenkama į kokią nors situaciją. Žaidimai skatina įveikti sunkumus, atkakliai atliekant darbą iki galo. Virtualūs trimačiai pasauliai lavina erdvinę atmintį ir orientaciją. Pasiklydus nepažįstamam mieste lengviau atsiklyst (patvirtinta mano asmenine patirtimi :) ). Žaidimai mokina suvokt sudėtingesnes struktūras, negu pirminės, sutinkamos gamtoj: laiko tėkmės išsišakojimų ir perpynimo, alternatyvių vienu metu egzistuojančių pasaulių, besitransformuojančių veikėjų būsenų, besikaitaliojančios gravitacijos ir t.t. Aktyvūs kompiuteriniai žaidimai bei kai kurie mobilieji lavina balansą. Na ir be kita ko, gerėja kompiuterinis raštingumas.

Žaidimai priverčia ir jų kūrėjus apsišviest daugelyje sričių. Žaidimai yra vieni sudėtingiausių programinės įrangos paketų. Dažniausiai juos kuria didelės grupės skirtingų profesijų atstovų, tačiau projektų vadovai turi turėti bendrą suvokimą visose srityse. Kūrėjai turi turėt žalią supratimą realiniuose, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, o taip pat būti kūrybiški. Be programavimo, programuotojai turėtų lavint fiziką, geometriją, 3D modeliavimą, dirbtinio intelekto kūrimą, naudotojo sąsajas. Žaidimo kūrėjai turi suprast psichologiją, kad numatytų žaidėjo ketinimus, ir sociologiją, kad mokėtų suvaldyt žaidėjų bendruomenes. Scenarijaus kūrėjai turėtų numatyt netiesinio scenarijaus galimybes (viena pradžia, bet keletas būdų pasiekti pabaigą arba keletas pabaigų, priklausomai nuo įvykdytų veiksmų). Kaip ir filmuose žaidimų garso kūrėjai turi mokėt muziką pritaikyti prie norimos perteikti nuotaikos ir muzika gali keistis dinamiškai, priklausomai nuo žaidėjo veiksmų. Ir tai dar neišbaigtas sąrašas sričių, kurias turi lavinti žaidimų kūrėjai. Pats labiausiai domiuosi nepriklausomais (indie) žaidimais ir ruošiuosi pats juos publikuoti, todėl tenka domėtis dar ir reklama bei marketingu.

Meninė išraiška ir kūrybingumas

Kokią naudą žmogui duoda menas? Pasaulį pažįstame per kontrastus. Kuo daugiau argumentų už skirtingas idėjas ar savybes gaunam, tuo geriau atsirenkam, kaip gyvent savo gyvenimą. Menas yra subjektyvus menininko požiūris į dalykus. Kuo daugiau skirtingų subjektyvumų priimam, tuo objektyvesnį požiūrį patys turim. Žaidimas gali būti kaip forma perteikti kūrėjo požiūrį. Tada žaidimas tampa netiesioginiu žaidimų kūrėjo ir žaidėjo dialogu.

Žaidimai patys gali būti labai kūrybiški, remiksuojantys kitas menines formas: fotografiją, 3D menus, architektūrą, madą, muziką, šokį, vaidybą. Žaidimams artimi yra meniniai filmai bei interaktyvios video instaliacijos modernaus meno muziejuose, galerijose ar naktiniuose klubuose.

Pats žaidimo procesas gali būti kūrybiškas sprendžiant kokią loginę problemą. Kartais žaidėjas gali vietoj numatytosios žaidimo eigos, kūrybiškai panaudot žaidimo resursus, kurdamas savo meną bendruomeniniame žaidime ar remiksuodamas žaidimą savaip. Įvairiais įrankiais galima modifikuot kai kuriuos žaidimus arba kurt 3D animacinius filmus, vadinamus machinima.

Bendravimo priemonė

Žmogus yra sociali būtybė gyvulinės kilmės kūne. Kaip ir paukščiams mums reikia bendrauti. Todėl barai ir klubai pilni žmonių, mėgstam ir naminius vakarėlius, lankom visokius papildomus užsiėmimus ir naudojam feisbuką. Žaidimai yra viena iš priemonių bendraut su kitais žmonėm.

Žaidžiant bendraujama verbališkai ir neverbališkai. Žodžiais bendraujama žaidžiant kartu ar pakaitom prie konsolės ar mobiliaisiais. Dar žodžiais bendraujama per čatą internetiniuose žaidimuose. Sakoma, kad daug didesnė dalis informacijos bendraujant perduodama neverbališkai, kūno kalba. Žaidimuose nežodinis bendravimas vyksta padedant vienas kitam įveikti kliūtis, konkuruojant vienam su kitu, dalinantis virtualiais daiktais ar mainantis vienus virtualius daiktus į kitus.

Žaidimai per vietinį tinklą leidžia egzistuojančiom žaidėjų bendruomenėms žaisti kartu. Internetiniai žaidimai suburia bendruomenes pačiame žaidime. Žaidėjai dažnai turi savo forumus, kuriuose dalinasi patirtimi apie žaidimą.

Informacinė/medijos priemonė

Yra posakis, kad paveikslas yra vertas tūkstančio žodžių. Išplėsiu, kad video medžiaga yra verta tūkstančio paveikslų, o žaidimas yra vertas tūkstančio video klipų.

Žaidimai yra stipri medijos priemonė, giliau įsirėžianti į atmintį, nes žaidimo idėją žaidėjas priima per praktiką. Žaidimo pagalba galima apie sudėtingus dalykus papasakoti paprastai, aiškiai ir vaizdžiai.

Palyginimui: laikraščiai, žurnalai, knygos, komiksai, reportažinės nuotraukos, vaidybiniai ir animaciniai filmai.

Kūrėjas, norėdamas sukurti įdomų žaidimą, pats irgi turi pastoviai domėtis aktualiais dalykais.

Saugi gyvenimo įvykių simuliacija

Netgi žaismingas gyvenimas nėra žaidimas. Yra daug sudėtingų, pavojingų ar per daug įtakingų sričių, kur galbūt geriau nekišti nosies, pavyzdžiui kovos menai, ekstremalus sportas ar biržos akcijos. Žaidimai gali simuliuoti rizikingas situacijas, leidžia jas išbandyti virtualioj erdvėj ir patirti tik virtualius apdovanojimus ar bausmes, o jau tada nuspręsti, ar ta sritis domina realybėje.

Žaidimus galime pradėti žaisti, taip pat sustabdyti ar užbaigti, kada panorėję. Realiam gyvenime, pradedant kokią nors sritį, dažnai reikia papildomo pasiruošimo (kursų, studijų, kontaktų), o norint užbaigti, tenka atsižvelgti į kitų žmonių (šeimos, kolegų, klientų) interesus.

Virtualus žaidimo pasaulis visada būna paprastesnis nei tikram gyvenime, ir žaisdamas gali jaustis savo mažojo pasaulio valdovu, kuriame visos taisyklės aiškios, ir visi veiksmai turi konkrečias suprantamas pasekmes.

Kaip ir diskusijose, debatuose, publicistinėse laidose ar žinių reportažuose, žaidime gali būti vystomos dvi prieštaringas nuomones, leidžiant pasidaryti išvadas, kuri nuomonė teisingesnė.

Žaidimai gali perteikti tariamąją tikrovę: kas būtų, jei būtų tas ar anas. Žaidime gali įsikūnyti į kitų profesijų, kitos lyties ar kitos rūšies gyvą sutvėrimą ar net daiktus.

Kūrėjui simuliacija žaidimuose irgi gali atnešti naudos – moduliai pradžiai išbandyti ant pramogai nusiteikusių žaidėjų, vėliau gali būti pritaikyta rimtoj programinėj įrangoj, pavyzdžiui kelio paieška žemėlapiuose, dirbtinis intelektas, naudotojo sąsajos ir t.t.

Būdas užsidirbti

Pinigai yra svarbi priemonė šiuolaikiniame pasaulyje. Žaidimai suteikia galimybę gauti pinigų žaidėjui per azartinius žaidimus ir galimybę pardavinėt virtualias gėrybes internetiniuose žaidimuose. Bet svarbiausia, iš mano bokšto žiūrint, žaidimų programinė įranga yra būdas užsidirbti žaidimų kūrėjui.

Šiai dienai didžioji dauguma žaidimų yra sukurti suaugusiems ir didžioji dauguma žaidėjų yra suaugę žmonės, o ne vaikai. Tai reiškia, kad dauguma žaidėjų kažkuo užsiima, už ką gauna pinigus, kuriuos gali paskirti pramogai.

Yra galybė būdų žaidimų kūrėjui gauti pinigų: fondai (funding), parama (donations), prenumerata (subscriptions), dalinė prenumerata (freemium subscription), dežutės pardavinėjimas (box sales), reklama žaidime (in-game advertising), virtualių gėrybių pardavinėjimas (microtransactions), virtuali valiuta (virtual currency), tarnybinės stoties resursų pardavinėjimas (server leasing), žaidimą reklamuojančių marškinėlių, puodukų, tušinukų ir kt. pardavinėjimas (merchandise).


Pateikiau idėjas, o žaidimų pavyzdžių nerinkau specialiai, bet jei norėsi, parašysiu komentaruose. Svarbiausia – kryptis, ko siekt, kad ateity turėtumėm gerai išvystytą žaidimų industriją, daugiau atviro kodo ir bendradarbiavimo, po truputį, žingsnis po žingsnio.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>