Archive for the ‘Asmeniška’ Category

Top dešimt Dievo įsakymų

Saturday, May 22nd, 2010
  • Mintys išdėstytos
  • punktais
  • atrodo svarbios

Kartais atrodo, kad kol nesusidėlioji planų, idėjų ar taisyklių punktais, tol tavo gyvenime baisi betvarkė, chaosas, maišalynė. Suklasifikuotą informaciją lengviau suvokti, lengviau atsiminti, lengviau priimti už gryną pinigą. Tai taip ir pjaustome realybę į gabaliukus, skaitmenizuojame. Paskui priimame kaip nekintančią ir teisingą, vadovaujamės.

Tačiau niekada nereik pamiršti, kad bet kokios tiesos išdėliotos papunkčiui yra teisingos tik sukūrimo laike ir sąlygose, turint ribotą kiekį informacijos, veikiant tam tikroms aplinkybėms. Nes realybės suvokimas yra subjektyvus ir dalinis, kad ir koks platus jis būtų. Be to punktais gali būti manipuliuojama, siekiant ką nors prastumti.

Todėl laikas nuo laiko visus punktais išdėstytus dalykus, kurie tau daug reiškia, reikia įvertinti iš naujo, galbūt papildyti, galbūt pergrupuoti. Be to, sutikčiau su Giedriaus mintim, kad punktai yra gerai kaip pagrindas, ant kurio vėliau gali būti statomi kiti dalykai.

Gerų punktų apie asmeninį progresyvumą išdėsto fokusininkas ir mentalistas Jason Randal:

Jason Randal: Stretching, Rewiring & Growing Geometrically 99% per Vimeo.

Mano naujoji akis

Wednesday, March 31st, 2010

Monetų mėtymais išsiugdžiau įprotį klausinėti savęs dar daugiau klausimų. Atsakymą sužinau nebūtinai iškart – negi čia rimtai tikėsi atsitiktinai iškritusiais burtais? Ir nebūtinai sužinau, nes nėra nieko statiško, kaip ir atsakymų į klausimus. Visi atsakymai gali būti teisingi tik šitam laiko momentui.

Klausiu savęs:
– Ar įmanoma tapti žymiu, nebūnant turtingu?
– Ar įmanoma tapti turtingu, nebūnant žymiu?
– Ar įmanoma tapti turtingu, išliekant žmogišku?
– Kas yra žmogiškumas?

Mano naujoji akis

Manęs asmeniškai nedomina išpopuliarėjimas per kvailiones internete ar milijonų susikrovimas išnaudojant žmonių naivumą.

Bandžiau apsibrėžti kažkokias gyvenimo dogmas šiai dienai, bet radau kur kas geriau suformuluotą 209 gyvenimo prasmės suvokimą (paredagavau truputį):

Maksimalistinis variantas: kuo daugiau sukurti, sukeliant kuo mažesnį neigiamą poveikį kitoms jaučiančioms būtybėms ir aplinkai, ir kuo giliau įsiskverbti į tai, kas dar nepažįstama. „Sukurti“ reiškia „išnaudoti kuo daugiau savo galimybių norint ir siekiant galėti kuo daugiau“.

Minimalistinis variantas: daryti tai, ką nori, sukeliant kuo mažesnį neigiamą poveikį kitoms jaučiančioms būtybėms ir aplinkai.

O štai šiąnakt atsibudęs po keisto sapno, griebiau rašiklį ir surašiau keletą, mano manymu, objektyvių tiesų (paradoksas, ne?):

  • Visos sistemos turi daugialypius lygius.
  • Viskas reliatyvu, bet principai, galiojantys mažu mastu, gali būti atkartoti dideliu mastu; ir atvirkščiai.
  • Taip pat vienos sferos principai gali būti atkartoti kitoje sferoje.
  • Kuo daugiau turi galios, tuo esi įtakingesnis; ir atvirkščiai.
  • Galios supratimas priklauso nuo vertybių.
  • Jei nori pakeisti vertybių suvokimą, privalai gauti pakankamai galios, kuri suprantama pagal šiuo metu esančias vertybes.

Pavyzdžių šitiems teiginiams susigalvokit patys ir galit mestelt komentaruose. O aš toliau mąstysiu, kaip gyvenimo prasmės apibrėžimą sukombinuot su šitom objektyviom tiesom ir nuveikt kažką gero gyvenime.

Jau laikas!

Tuesday, January 12th, 2010

Šiandien įsigijau planšetę piešimui prie kompo. Jau kaip ir turiu visus įrankius žaidimų kūrimo karjeros pradžiai. Ir literatūros, iš ko mokytis, turiu pakankamai. Tetrūksta stipraus postūmio ir laiko. Gerai būtų, jei laiko būtų įmanoma nusipirkti, kaip šitam filmuke:

Moralinės filmuko dilemos primena vieną dviejų racionalių suaugusių bičiukų pokalbį:
– Ar tiki teleportacija?
– Pagalvok logiškai! Tu investuotum savo paties pinigus į tai?
– Pats ne! Bet negi nerastum minios durnių, kurie tai padarytų?

Taip ir su laiku. Daugialypiškas tai dalykas. Nuo individo iki statistikos ir atgal iki individo.

Perkeltine prasme, laiką gali nusipirkti.. kitų žmonių laiko sąskaita. Įkuri firmą. Samdai darbuotojus. Darai verslą. Perki kitų žmonių darbo laiką, sutaupai savo laiko siekdamas sau naudos.

Ar tai yra blogai?

Blogai, jei tiems žmonėms nesudarai padorių darbo sąlygų, psichologiškai terorizuoji ir grasini, slopini norą tobulėti ir kilti karjeros laiptais, ar net mirtinai išnaudoji. Bet gerai, jei savo paties tikslus nusibrėži tokius, kad jie pagelbės ne tik tau, bet ir daugeliui kitų žmonių. Gerai, jei savo žmogiškuosius resursus – darbuotojus – pasirinksi tokius, kurių tikslai eis pakeliui su tavaisiais, ir į juos žiūrėsi kaip į kompanijonus. Gerai, jei jiems norint, suteiksi galimybes sužinoti daugiau ir žinias panaudoti vardan bendro tikslo (netgi konkuruojančioj firmoj).

Tai va grįžtant prie manęs asmeniškai, man patinka mano darbas (daryti internetą), bet man trūksta laiko siekti savo užsibrėžto gyvenimo tikslo – tapti žinomu žaidimų, kurie įtakos pasaulio sąmoningumą, kūrėju. Aš pats visiems sakau, kad laikas yra tiesiog toks, koks yra, o jo neturėjimas yra tiesiog neteisingas prioritetų paskirstymas. Todėl, manau, jau pats laikas perskirstyt prioritetus taip, kad bent 8 valandas per savaitę skirčiau žaidimų kūrimo praktikai ir bloginimui apie tai. Manrods, netrukus susiformuluosiu sau ir šių metų tikslus.

Pagyrų puodas 2009

Thursday, December 31st, 2009

Štai ir prabėgo dar vieni gyvenimo metai. Šįkart labai daug visokių išgyvenimų ir patyrimų. Nemažai išgręžiau.


Galerija:

  • Helmuto Niutono fondo fotografijos galerija prie zoologijos sodo
  • Modernaus meno galerija Hamburger traukinių stoty
  • Pasaulio kultūrų centras Berlyne
  • Lietuvos Nacionalinė dailės galerija
  • Klaipėdos parodų rūmai
  • Vokietijos nacionalinė meno galerija prie Potsdamo aikštės
  • Strychnin galerija F-haine
  • ŠMC
  • Tate Modern Londone
  • Saatchi šiuolaikinio meno galerija Londone
  • Abduzeedo (internete)
  • Toxel (internete)

Nauji draugų, pažįstamų ir artimųjų blogai:

Kone kasdien gūglės skaityklėje perverčiu apie 70 skaitinių ir vaizdinių žinioms plėst, nuomonei formuotis ir pasisemt kūrybinio įkvėpimo. Publikavimas karts nuo karto irgi daug duoda: kristalizuoja suvokimą ir skonį, lavina išraišką, suteikia informaciją ir įtakoja kitų gyvenimus. Visiems rekomenduoju turėt savo blogą ir skirt laiko saviraiškai.


Muzikos atradimas:

  • Archive
  • Flunk
  • Sheezanova
  • Mr. Scruff
  • XBloome
  • The Silk Demise
  • Wagon Christ
  • Amon Tobin
  • Stullenheimer
  • Stervhïa
  • Extrawelt

Muzika užima svarbią vietą mano gyvenime. Viena nuramina, kita pakelia produktyvumą, trečia suteikia adrenalino. Mažiausiai 8 valandas per dieną klausaus internetinių radijų ar savo pleilistų. Mėgstu paderint, kas patiktų ir tądien netoliese sėdintiems kolegoms. Kartais taip užsikabinu, kad pabaigęs darbus dar užsibūnu, norėdamas užbaigti gerą albumą.


Koncertas:

  • Silje Nes (3 k.)
  • Archive
  • Nouvelle Vague
  • Emiliana Torrini
  • Dandelion Wine
  • Satta Outside
  • Blues Makers
  • Kim Bockbinder

Archive koncertas buvo vienas geriausių mano gyvenime. Hipnotizuojanti įsiskverbianti muzika, gilūs tekstai, nepriekaištingas elgesys ant scenos, darnios vizualizacijos, ir daug intelektualių, iš salės į sceną nukreiptų, į ekstazę panirusių žvilgsnių.


Gera vietelė:

  • Play
  • Satta
  • Luzia
  • Fisch Laden
  • Sakura
  • Tachelės Redrumas
  • Salon zur Wilden Renate
  • Bar 25
  • Mano Cafe

Aplankyti klubai:

  • M.I.K.Z (2 k.)
  • Cookies (3 k.)
  • YAAM (1 k.)
  • Gravity (1 k.)
  • Maria (3 k.)
  • Berghain/Panorama Bar (18 k.)
  • Golden Gate (10 k.)
  • Watergate (4 k.)
  • Scala (2 k.)
  • Zapata (2 k.)
  • Club der Visionäre (14 k.)
  • Cafe Burger (2 k.)
  • Club Relais (1 k.)
  • Suicide Circus (1 k.)
  • Horst Krzbrg (1 k.)
  • Soda (1 k.)
  • Weekend (1 k.)

Kažkas sakė, kad mano hobis yra klubinimas. Niekad apie tai nepagalvojau. Na gerai jau gerai – tai vienas iš daugelio mano hobių. Kas man patinka elektroninės muzikos kultūroje ir minimal techno muzikoje – tai, kad joje daug pozityvaus nusiteikimo (kartais natūraliai, kartais per svaigalus). Nors žmonės sako, kad tas pozityvumas iš tikrųjų yra ne muzikoje, o mano galvoje.


Kelionė:

  • Milanas
  • Praha
  • Vilnius-Kaunas-Klaipėda-Nida
  • Krokuva
  • Hamburgas
  • Venecija
  • Londonas

Keliauti verta ne dėl to, kad įsiamžintum prie žinomos statulos prisiminimui ir tokiu būdu atkartotum kadrą, kokį jau yra padarę milijonai kitų keliautojų. Keliauti verta dėl to, kad praplėstum savo akiratį ir pasaulio suvokimą, pats įvertintum, kiek tiesos ir svarbos yra toje informacijoje, kurią tau pateikia žiniasklaida. Kaip pastebėjau, kuo žmogus daugiau keliauja, tuo blaiviau žiūri į gyvenimą, tampa supratingesnis ir įgyja daugiau charizmos.


Darbinis pasiekimas:

  • Išvengiau krizės.
  • Vis dar augantis DjangoTricks prenumeratorių skaičius.
  • Sudalyvavimas EuroDjangoCon Prahoje.
  • Paleista pirmą kartą gyvenime mano rankomis suklijuota elektroninė parduotuvė.
  • Philipp’o pagalba atnaujintos „studio 38“ klientų svetainės.

Praradimas:

  • Vidinės harmonijos ir savitvardos praradimas per darbinius stresus vasarą.
  • Kai namuose svečiavosi viena ne mano tipo pažįstama ir sugalvojo flirtuoti, asmeninės erdvės turėjau mažiau, negu kai mano vienam kambary miegojom septyniese.
  • Netekau garbės ir orumo, kai stora boba iš niekur nieko trenkė vienai iš mano viešnių į akį „saugiajame Berlyne“, o aš nesugalvojau, kaip elgtis toje situacijoje.
  • Po Home, Zeitgeist, The Soviet Story, kelių pokalbių ir išgyvenimų nebetikiu Kalėdų seneliu.

Bemiegis savaitgalio maratonas (pusvalandiniai snūstelėjimai klube nesiskaito):

  • Kokteiliukai su draugais meksikiečių bare, du klubai su kažkokiom vokietėm Frydrichštrasėj, klubas-favoritas iki kitos dienos antros valandos, pietūs japonų restorane, japonės gimtadienio šventė Šlėzišėj gatvėj, pasaulio kultūrų centro aplankymas prieš pat uždarymą.
  • Piktopijos festivalio lankymas, Tachelės galerijos, pietūs indiškam restorane su spontaniškai prieš dieną atvykusia drauge. Kokteiliukai meksikiečių bare padedant draugui dėliot pauverpointą, pokalbiai apie vakarėlius netoliese Oranien gatvėj esančiam atviro proto žmonių bare, linksminimasis klube po tiltu iki kitos dienos ryto, margučių ridenimas Berlyno lietuvių bendruomenės piknike, viešnagė pas bendruomenės pirmininkę ir jos dukrą :)
  • Malaizietės gimtadienio pasveikinimas ir pora valandų kamuolių ridenimo į kėglius, tada masinis popsinis klubas malaiziečių, tailandiečių ir kinų kompanijoj, galiausiai muzika, kofeinu ir natūraliu endorfinu varomas tūsas mėgstamame klube iki kitos dienos vakaro.

Kiek žmogaus organizmas gali panešt? Kai prieš terminus tenka bent po porą savaičių įtemptai dirbt, išsimiegojus norisi gerai išsikraut susikaupusį stresą ir pasikraut energijos. Tiesiog iš principo išsiurbi savo laisvalaikį iki maksimumo, plačiau susipažįsti su skirtingom kultūrom ir subkultūrom, objektyviau įvertini gyvenimo dėsnius.


Pakelia (nuotaiką):


Įdomus nutikimas:

  • Club der Visionėre mušu sau džembę pagal minimal techno, šalia prisėda dreduotas basakojis fleitininkas ir man pritaria.
  • Iš dangaus beveik man po kojom nukrenta pasišiaušęs balandis, atsistoja ir svyruodamas nukrypuoja.
  • Kvietimas prisijungti prie Kito varianto (kurį atmečiau dėl kelių priežasčių).
  • Pažintis su ulbančiom volungėlėm.
  • Trise basi pasivaikštom po Berlyną.

Tikiuosi, kad ir likę mažiausiai 73 gyvenimo metai bus pilni įdomių atradimų ir pasiekimų! Kadangi dešimties metų bėgy planuoju aplankyt Niujorką ir Tokiją, noriu pradžiai geriau pažinti savo regioną. Taigi mano planas 2010-tiesiems, kaip jau kai kam užsiminiau, – aplankyti 12 Europos sostinių. Gal kas nori palaikyt kompaniją? Na ir žinoma taip pat reiktų daugiau laiko skirti žaidimų programavimui. Gal bent jau ateinančiais paleisiu savo HalmaStar?

Galvok ten, veik čia!

Tuesday, November 10th, 2009

Galima pastoviai skųstis gyvenimu, keikti sistemą, niurzgėti ir savo negatyvumu gadinti aplinkiniams nuotaiką, o galima į viską pažiūrėti optimistiškai, sugriebt problemas į savo rankas ir pajudinti pirštą, kad gyventi būtų geriau. Visai nereikia būti kažkokiu tautos ar pasaulio išrinktuoju, jei nori pakeist kažką globaliu mastu. Net ir užsimaskavęs anonimas gali pasiekti gerovės savo kieme. Imkim pavyzdį iš aktyvių žmonių.

Visuomet su pagarba perskaitau apie Buržujaus pilietines iniciatyvas. Va prieš savaitę rašė, kad nenaudojamus drabužius veža į labdaros organizacijas. Šituo atžvilgiu tarkim Vokietijoj gatvėse būna specialūs konteineriai dėvėtiems drabužiams. Lietuvoj tokių nėra ir nemanau, kad atsiras, kol duoti netaps svarbiau negu imti (arba bent jau tiek pat svarbu). Buržujus savo pavyzdžiu skatina pilietiškumą, atsakomybę už tvarką gamtoje, netradicinį mąstymą kaip išnaudoti vartotojiškumą doram tikslui.

Kitas gan neseniai atrastas aktyvistas, kurio rašinius man įdomu paskaityti yra 209. Šis rašo laiškus į įvairias organizacijas, siekdamas sutvarkyt vieną-kitą vietinę problemą: sustabdyti nacionalinių parkų stendų niokotojus, ištaisyti rašybos klaidą ant paminklo, išvežti šiukšles nuo dviračių tako ir kt. Negana to, pats urbanistiniais metodais gatvėse skatina socialinę atsakomybę ir tarpusavio supratimą. Dėl socialinių tematikų grafiti pavidalu gal netgi pavadinčiau jį lietuviškuoju Banksy :)

Apskritai, mums visiems reiktų stiprinti suvokimą, kad kiekvienas esam atsakingas už tai, ką darom. Ir kad ateitis iš tiesų priklauso nuo mūsų. Nėr čia ko pasiplovinėt ar atsakomybę perleisti jaunesnėms kartoms. Nebūkim kaip tie mokytojai, kurie metai iš metų mokyklose pabrėžia: „Jūs – Lietuvos ateitis!“. Ne „Jūs“, o „Mes“! Mes įtakojam ne tik savo asmeninius gyvenimus, bet ir šeimos, bendruomenės, miesto, šalies, regiono ir pasaulio pokyčius. Nežiūrint į flegmatiškumą ir slapstymąsi po tamsiais akiniais, man patinka Tomo Sinickio motyvacinė dozė:

Pasižėkim į save ne kaip į lašus jūroje, bet kaip į sraigtelius dideliam laikrody.

Šiuolaikinio meno potyriai

Sunday, October 18th, 2009

Praėjusį savaitgalį su Judita ir Viktoru nuvarėm į Berlyno Nacionalinę galeriją pažiūrėt, kas ten dabar vyksta. O ten buvo fotografo Tomo Demando (orig. Thomas Demand) fotografijos paroda.

Judita, Viktoras ir aš

Atlaukėm eilę prie kasos, įsigijom bilietus, vaikštom, žiūrinėjam. Buitinės scenos be žmonių, natiurmortai – kaip ir nieko per daug ypatinga. Kartais net kompozicija nepatinka. Bet kažkas čia ne taip. Nuotraukos atrodo labai pravalytos, be jokio triukšmo. Kontrastai dideli. Švaruma. Matyt fotošopo daug naudojo. Kai kurios nuotraukos net atrodo kaip sumodeliuotas 3D vaizdelis. Taip pusę ekspozicijos apžiūrėjom.

Thomas Demand

Tada paskaitom programėlę – visi tie vaizdeliai padaryti iš popieriaus. Na ne! Negali būti! Sporto salės rūbinė su visais suoliukais, kampelis azietiškam restorane, vijokliais apaugę langai.. Bet gi rimtai. Kai įsižiūri.. Šita stiklinė susukta iš plastiko, šluota kartoninė ir t.t. Geras! Ir pradedam parodą nuo pradžios.

Thomas Demand

Matyt daug studentų buvo įtraukti į visų tų modelių gamybą. Arba, kaip sako Milda, ten vaikučių rankytėm viskas pagaminta :D

Thomas Demand

Tai va kaip netikėtai gali nustebint šiuolaikinis menas. Svarbu tik susipažint su koncepcija.

Kaip orai pas jus?

Friday, October 16th, 2009

Nėr čia ko verkšlenti, kad orai šyla, baltieji lokiai ėda vienas kitą, veisiasi naujos ligos, daugėja uodų. Prisidirbom, tai prisidirbom. Gal atitaisyt ką ir pavyks, gal – ne. Bet ką jau tikrai reikia dabar daryt, – tai prisitaikyt prie pokyčių. Pažėkim, ką gero atneša globalinis atšilimas.

Pienė

Ai atsibodo breinstormint. Parašiau kažką, bile kad prisidėčiau prie Blogerių akcijos dienos. Akcijos idėja gi vis vien gera – daug rašytojų ir dar daugiau skaitytojų bent kelioms minutėms susimąsto apie svarbius pasaulietinius dalykus, kuriuos dažniausiai užgožia visokios asmeninės problemos ir vietiniai skandalai. Cha.. Dar įžanga tokia kontroversiška gavos, pliaupiant lietui ir temperatūrai krentant iki 3 laipsnių. Gražaus jums rudenio!

Savęs supratimas (net jei tu – pana)

Friday, September 18th, 2009

Sako, kad vyrams sunku suprasti moteris. Moterims kartais sunku suprasti vyrus. O kartais būna sunku suprasti save. Visai neseniai Karolis pačiulbėjo apie straipsniuką, kuriame sukonspektuota populiariosios psichologijos knygų išmintis iš smegenų veiklos prizmės. Kažkaip gaila tą išmintį paleisti vėjais, tai perrašau, kas svarbiausia, čia:

  • Smegenys pirmiausia stengiasi sumažinti pavojų, o tik tada didinti vertę. Kitaip tariant, žmonės yra linkę būti per daug atsargūs, netgi tada, kai rizikuoti būtų naudingiau. Tai yra suktas smegenų veikimo principas.
  • Per daug neapibrėžtumo atrodo pavojinga. Susidaro jausmas, kad galim nukentėti, todėl stengiamės to išvengti.
  • Veikiančios sąmonės naudojama talpa yra maža, ir dėl to mes klystame daugybėje sričių, įskaitant bandymą nuspėti, kas mus daro laimingus.
  • Galimybė valdyti emocijas yra ribota, greitai išsieikvoja ir turi būti naudojama greitai, kad būtų efektyvi.
  • Norai ir tikslai nurodo smegenims, į kurią informaciją kreipti dėmesį.

Skamba pakankamai sudėtingai. Bet, patikėk, angliškai buvo dar sudėtingiau! Tokia painiava rašinėlio baigti geriau nereiktų. Geriau pabaigai pažiūrėkim prezentaciją apie moterų ir vyrų smegenų skirtumus.

P.S. Ne, nesu seksistas. Pavadinimas toks, tik dėl dėmesio pritraukimo. :D

Tik suaugusiems: fizinis smurtas

Saturday, September 12th, 2009

Kažkaip šiandien apie tai užėjo mintis. Andrius rašė, kad žiūrėjo filmą apie klasiokų žeminamus mokinius ir šių kerštą. Game Producer parašė, kad jam kaip ir daugeliui jo blogo skaitytojų patinka virtualiai kumščiuoti draugelius. Gatvėj grįždamas iš darbo mačiau vardan smagumo besismaugaliojančius paauglius; būrelį bičų su viena pana, kur vienas iš narių dėmesį atkreipinėjo niokodamas praeinamus reklaminius stendus; du girtus bičiukus, kurių vienas praeidamas pečiu stumtelėjo ir mane. Kas vyksta!?

Pabūsiu šiandien Sigmundas ir pareikšiu, kad visiems trūksta sekso!

Pirmuose kursuose vieną savaitgalio vakarą Niujorke laukėm pasirodančio grupioko iš Biržų. Šis nusileido liftu susitikt su draugais kraujuotu kumščiu.
– Kas atsitiko? – klausiam.
– Važiuoju liftu, geriu alų… – Pasakoja, – ir kažkoks lopas irgi lifte važiuoja. Sako: „Duok alaus atsigert!“ Dėjau jam į snukį. Nėr čia ko prašinėt!
Keistas bičas buvo. Kai prisigeria, tai iškart jam arba mergų, arba snukiadaužio!

Arba šiaip trūksta dėmesio ir švelnumo…

– O Berlyne saugu? – manęs paklausė Justas čia tą savaitę, kai daug svečių turėjau ir kaip tik tą naktį trise basom pėdinom pro fontaną link tramvajaus.
– Na man atrodo saugiau nei Vilniuj… – prisiminiau incidentą praėjusią vasarą, kai gauja pusplikių sportiškų jaunuolių Vilniaus gatvėj užpuldinėjo praeivius (o policijos automobilyje jiems buvo per maža vietos).

Ir štai, einant pro TV bokštą, trumpam atsiskyrusi nuo savo draugų būrio, dramblinė nacė pasivijo mus, išsiaiškino, kad mes ne vokiečiai, trenkė Živilei į akį ir pati to išsigandusi pabėgo, bandydama savo šoką užglaistyti juoku. Prie nutukėlės pribėga kažkokia blondinė ir klausia:
– Kas čia buvo?
– Chi chi chi! Daužiau tai mergai į veidą!

O aš su Justu stovim pasimetę. Tipo, bėgt keršyt!? Už kampo stovi policijos mašinos. Eit skųstis? KPŠ!?

Berlyne į žmogų nukreiptas fizinis smurtas retai pasitaiko. Dažniau į daiktus. Kad ir čia neseniai mačiau beeinančius du bičus (apie 23 m.) su panom. Ir vienas vaizduodamas labai kietą, spyrė į plakatą, o už kelių žingsnių smogė į aukščiau pastatytą tuščią butelį, kad tas nukristų ir sudužtų. Jėga, ne!? Matyt viskas dėl po Antrojo Pasaulinio karo vokiečiams primesto žudikų įvaizdžio Pasaulyje ir vokiečių komplekso dėl to. „Mes nežudikai. Mes turim daugiau proto. Mes tik šiaip stiprūs.“

Eks-kolega pasakojo, kad kai buvo vaikas, važiavo su mokykline ekskursija kažkur į Angliją ir jiems sustojus kažkokioj provincijoj, vietiniai kaimiečiai (netgi suaugę) tarsi kokius baisiausius nusikaltėlius užmėtė akmenim.

Iš kur ta agresija?

Kažkada Vokietijoj per teliką rodė publicistinę laidą apie kažkokią ligą, kuria serga daug paauglių keletą metų. Šios simptomai yra hiperaktyvumas, agresija ir pyktis. Daugiavaikėse šeimose tos ligos pasekmes skaudžiausiai (tiesiogine prasme) patiria ligonių broliai ir seserys.

Hmm.. Aš nusistatęs prieš bet kokią fizinę agresiją, nukreiptą į žmones. Bet tai kodėl man patinka žaist GTA, Postal 2, Prince of Persia ar kitus agresijos požymių turinčius žaidimus?

Gyvenimas yra gražus.


ATNAUJINTA. Čia ištrauka iš interviu su Karmapa Lama, Trinley Dorje – vieninteliu budistų lyderiu pripažintu Pekine, Tibete ir Indijoj, – po pasakymo, kad hiphopas yra tikriausiai vienas iš būdų jam būti 21-o amžiaus žmogumi:

Ar todėl ir žaidi karo žaidimus su savo Playstation? Daugelis pasakytų, kad taikingai nusiteikusiam budistų vienuoliui karo žaidimai netinkami.

Na, aš žiūriu į video žaidimus kaip į emocinę terapiją, emocinės terapijos pasaulietinį lygmenį sau. Visi mes turime emocijas, kas bebūtum – budistas ar ne. Visi turime emocijas: būnam linksmi, liūdni, susinervinę, ir turime išsiaiškinti būdą, kaip su jomis elgtis, kai jos užeina.

Taigi man video žaidimai kartais tiesiog atpalaiduoja, sumažina spaudimą. Jei turiu neigiamų minčių ar neigiamų jausmų, video žaidimai yra vienas iš būdų, kuriuo galiu išleist tą energiją žaidimo iliuzijos kontekste. Po to jaučiuosi geriau.

Agresija, kuri ateina iš video žaidimo, patenkina bet kokį norą išreikšti tą neigiamą jausmą. Man tai atrodo labai meistriška, nes kai tai darau, man nereikia eiti lauk ir daužt kam nors per galvą.

Nuoširdus naivumas vs. kompleksuotas perfekcionizmas

Wednesday, September 2nd, 2009

Beveik išmokau vienas jaustis taip pat gerai, kaip ir su draugais. Neužmezginėju pažinčių su žmonėm, kurių trūkumai mano akimis didensi už privalumus. Niekad pats nežengiu pirmo žingsnio, kol nesu įsitikinęs, kad gausiu tai, ko noriu. Niekad nepradedu pokalbio, jei nėra būtinybės. Arba nieko, arba viskas, – bet jokių klaidų! Vis dar neišlipu iš savo kompleksų. Vis dar bijau pasirodyti silpnas ar lūzeris.

Vakar Club der Visionäre beskaičiuodamas lėktuvus ir dirbtinius žemės palydovus išalkau ir nusipirkau picą. Valgau užsigėrinėdamas alum. Priešais matau, kaip atsisuko viena pana ten su draugais sėdėdama. Užuodė. Pajuto alkį. Nori valgyt. Draugam pasiūlė picą bendrai užsisakyt. Tie atsisakė. Galėčiau pavaišint – man užteks ir mažiau. Bet nedrįstu kalbint. Nei vokiečių, nei anglų nemoku tobulai. Bet ji tikrai norėtų. Jeigu atsisuks dar kartą, kol suskaičiuosiu iki 60, tai pasiūlysiu gabaliuką. Vienas, du, trys… Dvidešimt keturi.. Ji stojasi. Atsisuko į mane ir pažiūrėjo sekundėlei. Būsiu buržujus ar socialistas? Jau eina namo su savo draugais. Pasiūlyt picos!? Jau tolsta. Taip ir nepasiūliau… FAIL! Likau buržujus. Sotus alkano neužjaučia.

Prisiminiau vienos apie 40-ties metų bendrakeleivės iš „Baltijos“ ar „Pajūrio“ žodžius:

Kad ir kiek gyvenime pasieksi, svarbiausia neišpuikti ir būti nuoširdžiam.

Na gal kada nors…