Posts Tagged ‘filosofija’

Aš, ašai ir mano įsivaizduojami draugai

Saturday, September 4th, 2010

Kadais paskendęs aukštoje temperatūroje svaigau košmarus. Vienas iš jų buvo apie daugialypiškumą. Kokią ketvirtą nakties tai, ką aš savyje laikiau vientisu, išsiskirstė į keturias atskiras paralelines dalis ir vienu metu varčiaus beprakaituodamas ir bandžiau visas tas dalis suvokt ir aprėpt, bet sąmonė neleido. Vietos neradau, sukdamasis nuo vieno šono, ant kito, bet niekaip nebesulipdžiau romantinio idealisto, paleistuvio nuotykiautojo, menininko sieloj ir nuobodaus programuotojo.

Narcizo viščiuko testas

Mokiaus univiere, kad žmogaus vaizdinio suvokimą būtų galima suskaidyti į keletą rūšių:

  • Koks tu esi iš tikrųjų.
  • Kokį tu save matai.
  • Kokį tave mato kiti.
  • Kokį tavo manymu tave mato kiti.

Dar pridėčiau:

  • Kokį kitų manymu tu save matai.
  • Kokį kitų manymu tu manai, kad kiti tave mato.

Pasvajok! Niekam nesi tiek įdomus, nebent sau pačiam… :D

Iš esmės, reiktų suvokti, kad tai, kaip save jauti, kaip save vaizduoji ir koks kitiems atrodai iš šalies – yra skirtingi įvaizdžiai.

Iš vaikystės prisimenu Mindaugą iš seno kiemo. Jis buvo pirmas mano gyvenime sutiktas žmogus, kuris su manim ir kitais draugais bendravo kitaip negu su tėvais ar draugų tėvais. Prie draugų buvo išdykęs neklaužada, o namie pavyzdingas mandagus sūnus. Ar tai dviveidiškumas, ar tiesiog integracija?

Moralinės normos nuo mažens moko, kad visada reikia būti savimi, ir tai priešpastatoma veidmainystei. Deja tiesiogiai buvimas savimi reiškia, kad lieki toks, prie kokio tavęs kiti priprato ir nesikeiti su visais savo trūkumais, nesugebėjimais, visom neigiamom savybėm. O ką jeigu įmanoma būti savimi visą laiką netgi būnant skirtingam tarp skirtingų žmonių? O ką jei būti savimi nėra svarbu?

- Kuris iš mano įvaizdžių tikrasis? – kažkada svarstė Justė.
- Tu esi tikra su visais savo įvaizdžiais! – pabrėžiau aš.

Kažkoks rašytojas Kurtas Vonnegutas yra parašęs:

Mes esame, kuo apsimetame…

Kitaip sakant,

Falsifikuok, kol pavyks iš tikrųjų.

Iš esmės, galime būti bet kuo, kuo tik panorėsim, tereikia į tai įdėt darbo (na gal tik vieni žmonės gabesni išsipildyt vienus norus, kiti – kitus).

Kodėl reikia mokėt keistis? Ogi dėl pripažinimo žmonių grupėse, kurios tau svarbios. Niekas nemėgsta būti atstumtas. Net ir išstumtieji iš masių, būriuojasi į atstumtųjų draugų būrelį.

Alternatyva irgi priklauso grupėms. Ir apskritai – masės ir alternatyva yra dvi supriešintos grupės, kurias taip lengviau suvokt paviršutiniškai mąstantiems. Pasaulyje daug subkultūrų ir vienas žmogus gali priklausyt kelioms iš jų. Net jei jautiesi originalus individualistas, tu vis vien priklausai grupei originalių individualistų, vaikščiojančių šia planeta kažkur tarp 6 milijardų žmonių. Buvimas anonimu irgi yra vienas iš įvaizdžių.

Per Rocío gimtadienį vos ne vienbalsiai pastebėjom:

Net jeigu šeštadienio vakarais niekur neini iš namų, vienas verkdamas apie savo apgailėtiną gyvenimą, tu priklausai grupei žmonių, kurie šeštadieniais niekur neina iš namų, verkdami apie savo apgailėtiną gyvenimą.

Priklausomybės vienoms ar kitoms grupėms apibrėžia žmogaus identitetą. Aš esu lietuvis, hakeris, blogeris, riedutininkas, nenusisekęs žaidimų kūrėjas, tūsovčikas, darboholikas, keliautojas, menininkas, aristokratas… Nes esu iš Lietuvos, kaip ir kiti hakeriai nuolat galvoju apie saugumo skyles, gyvenu blogosferoje, priklausiau Vilniaus riedutininkų klubui, ir t.t.

Žmogus priklausydamas vienai ar kitai grupei, automatiškai užsideda sau etiketę, kurią kiti žmonės gali nepalankiai interpretuot.

Mes esame, kuo apsimetame, todėl turime atidžiai pasirinkt kuo apsimetame.

Kai atsirado internetas ir socialiniai tinklai, savo paties prekinio ženklo kūrimas tapo prieinamas kiekvienam – ne tik įžymybėms. Priklausomai nuo to, kaip save pateiki internete, tau gali sektis arba nesisekt darbuose ir asmeniniame gyvenime (nors iš esmės, ir iki interneto žmonėms rūpėjo, kaip kiti žmonės juos priims). Norint pritapt vienoj ar kitoj grupėj, reikia integruotis. Reikia išsiaiškint kontekstą, prie jo pritapt ir pagal kontekste dalyvaujančių žmonių vertybes rast būdą, kaip tame kontekste išsiskirt, kad pasiektum tai, ko nori.

Pavyzdžiui, programuotojų forume tinka užmegzt temą apie projektavimo šablonus, keliautojų būry tinka pasakoti apie šiurpius tranzavimo nuotykius, riedutininkams tinka parodyt naują išmoktą triuką, pasimatymo metu tinka pasinert į flirto ir intymumo ekstazę… Bet dažniausiai netinka viską sumaišyt. Viskam yra savo vieta ir laikas. Visose žmonių grupėse yra savi kontekstai ir prie jų reikia prisiderint, nebent tavo tikslas yra radikaliai išsiskirti, kad visi apie tave kurį laikų kalbėtų (kol neatsibosi su savo išsišokimais).

Taigi visi mes patenkam į statistiką. Verslai tai panaudoja, ieškodami tikslinių grupių. Tik va jiems nereik pamiršt, kad ne visada teisinga į tikslines grupę įtraukti visą žmogų. Tik tam tikros žmogaus veiklos sritys susijusios su tam tikra nagrinėjama sritimi patenka į tikslinę grupę. Ir tos dalys laikui bėgant keičiasi.

Pavyzdžiui, jei matuosim laiku, tai galima būtų sakyt, kad aš esu 5% klubintojo, 12% internetinio socializuotojo, 27% programuotojo, 33% miegotojo(1), likę 23% spontaniškiems užmojams ir buičiai. Taigi mano laiko paskirstymas tam tikroms veikloms šiuo metu yra toks, bet jis skiriasi nuo to, koks jis buvo anksčiau ir koks bus ateity ir nebūtinai pagal tam tikram amžiui priimtiną veiklą, bet pagal pomėgius ir prioritetus supančioj aplinkoj.

Kalbant apie socialinius tinklus internete, yra svarbu

  1. suteikt galimybes žmonėms grupuotis pagal pomėgius.
  2. suteikt galimybes neprileist vienos grupės žmonių prie informacijos, skirtos kitai grupei.

Pats lyg ir būčiau už visos informacijos atvirumą, bet tada prisimenu pavyzdį prezentacijoj apie tai, kad galbūt jauna mokytoja iš Niujorko nenorėtų, kad jos draugų gėjų pašėlusių vakarėlių nuotraukas matytų nepilnamečiai mokiniai ar jų tėvai. Taigi, kiekvienas turi turėt galimybę pasirinkt, kiek jis nori būti kam viešas.

Gali į kitą arba save pažvelgt kaip į atskiras dalis arba kaip į visumą, arba kaip į visumos dalį, ir visaip būsi teisus. Kitas klausimas – kokiais tikslais tai panaudosi?


(1) Eilinį kartą pareiškiu pasipiktinimą, kad trečdalį gyvenimo praleidžiu miegais! Ir kodėl gyvi organizmai taip neefektyviai sutverti!? Gi tiek daug įdomaus būtų įmanoma nuveikt per tą laiką! Beje Berlyne kur ne kur gali rast ant sienų išpurkštą užrašą: „Miegas yra komercinis“. Bet čia nukrypau nuo temos..

Top dešimt Dievo įsakymų

Saturday, May 22nd, 2010
  • Mintys išdėstytos
  • punktais
  • atrodo svarbios

Kartais atrodo, kad kol nesusidėlioji planų, idėjų ar taisyklių punktais, tol tavo gyvenime baisi betvarkė, chaosas, maišalynė. Suklasifikuotą informaciją lengviau suvokti, lengviau atsiminti, lengviau priimti už gryną pinigą. Tai taip ir pjaustome realybę į gabaliukus, skaitmenizuojame. Paskui priimame kaip nekintančią ir teisingą, vadovaujamės.

Tačiau niekada nereik pamiršti, kad bet kokios tiesos išdėliotos papunkčiui yra teisingos tik sukūrimo laike ir sąlygose, turint ribotą kiekį informacijos, veikiant tam tikroms aplinkybėms. Nes realybės suvokimas yra subjektyvus ir dalinis, kad ir koks platus jis būtų. Be to punktais gali būti manipuliuojama, siekiant ką nors prastumti.

Todėl laikas nuo laiko visus punktais išdėstytus dalykus, kurie tau daug reiškia, reikia įvertinti iš naujo, galbūt papildyti, galbūt pergrupuoti. Be to, sutikčiau su Giedriaus mintim, kad punktai yra gerai kaip pagrindas, ant kurio vėliau gali būti statomi kiti dalykai.

Gerų punktų apie asmeninį progresyvumą išdėsto fokusininkas ir mentalistas Jason Randal:

Jason Randal: Stretching, Rewiring & Growing Geometrically 99% per Vimeo.

Mano naujoji akis

Wednesday, March 31st, 2010

Monetų mėtymais išsiugdžiau įprotį klausinėti savęs dar daugiau klausimų. Atsakymą sužinau nebūtinai iškart – negi čia rimtai tikėsi atsitiktinai iškritusiais burtais? Ir nebūtinai sužinau, nes nėra nieko statiško, kaip ir atsakymų į klausimus. Visi atsakymai gali būti teisingi tik šitam laiko momentui.

Klausiu savęs:
– Ar įmanoma tapti žymiu, nebūnant turtingu?
– Ar įmanoma tapti turtingu, nebūnant žymiu?
– Ar įmanoma tapti turtingu, išliekant žmogišku?
– Kas yra žmogiškumas?

Mano naujoji akis

Manęs asmeniškai nedomina išpopuliarėjimas per kvailiones internete ar milijonų susikrovimas išnaudojant žmonių naivumą.

Bandžiau apsibrėžti kažkokias gyvenimo dogmas šiai dienai, bet radau kur kas geriau suformuluotą 209 gyvenimo prasmės suvokimą (paredagavau truputį):

Maksimalistinis variantas: kuo daugiau sukurti, sukeliant kuo mažesnį neigiamą poveikį kitoms jaučiančioms būtybėms ir aplinkai, ir kuo giliau įsiskverbti į tai, kas dar nepažįstama. „Sukurti“ reiškia „išnaudoti kuo daugiau savo galimybių norint ir siekiant galėti kuo daugiau“.

Minimalistinis variantas: daryti tai, ką nori, sukeliant kuo mažesnį neigiamą poveikį kitoms jaučiančioms būtybėms ir aplinkai.

O štai šiąnakt atsibudęs po keisto sapno, griebiau rašiklį ir surašiau keletą, mano manymu, objektyvių tiesų (paradoksas, ne?):

  • Visos sistemos turi daugialypius lygius.
  • Viskas reliatyvu, bet principai, galiojantys mažu mastu, gali būti atkartoti dideliu mastu; ir atvirkščiai.
  • Taip pat vienos sferos principai gali būti atkartoti kitoje sferoje.
  • Kuo daugiau turi galios, tuo esi įtakingesnis; ir atvirkščiai.
  • Galios supratimas priklauso nuo vertybių.
  • Jei nori pakeisti vertybių suvokimą, privalai gauti pakankamai galios, kuri suprantama pagal šiuo metu esančias vertybes.

Pavyzdžių šitiems teiginiams susigalvokit patys ir galit mestelt komentaruose. O aš toliau mąstysiu, kaip gyvenimo prasmės apibrėžimą sukombinuot su šitom objektyviom tiesom ir nuveikt kažką gero gyvenime.

Jau laikas!

Tuesday, January 12th, 2010

Šiandien įsigijau planšetę piešimui prie kompo. Jau kaip ir turiu visus įrankius žaidimų kūrimo karjeros pradžiai. Ir literatūros, iš ko mokytis, turiu pakankamai. Tetrūksta stipraus postūmio ir laiko. Gerai būtų, jei laiko būtų įmanoma nusipirkti, kaip šitam filmuke:

Moralinės filmuko dilemos primena vieną dviejų racionalių suaugusių bičiukų pokalbį:
– Ar tiki teleportacija?
– Pagalvok logiškai! Tu investuotum savo paties pinigus į tai?
– Pats ne! Bet negi nerastum minios durnių, kurie tai padarytų?

Taip ir su laiku. Daugialypiškas tai dalykas. Nuo individo iki statistikos ir atgal iki individo.

Perkeltine prasme, laiką gali nusipirkti.. kitų žmonių laiko sąskaita. Įkuri firmą. Samdai darbuotojus. Darai verslą. Perki kitų žmonių darbo laiką, sutaupai savo laiko siekdamas sau naudos.

Ar tai yra blogai?

Blogai, jei tiems žmonėms nesudarai padorių darbo sąlygų, psichologiškai terorizuoji ir grasini, slopini norą tobulėti ir kilti karjeros laiptais, ar net mirtinai išnaudoji. Bet gerai, jei savo paties tikslus nusibrėži tokius, kad jie pagelbės ne tik tau, bet ir daugeliui kitų žmonių. Gerai, jei savo žmogiškuosius resursus – darbuotojus – pasirinksi tokius, kurių tikslai eis pakeliui su tavaisiais, ir į juos žiūrėsi kaip į kompanijonus. Gerai, jei jiems norint, suteiksi galimybes sužinoti daugiau ir žinias panaudoti vardan bendro tikslo (netgi konkuruojančioj firmoj).

Tai va grįžtant prie manęs asmeniškai, man patinka mano darbas (daryti internetą), bet man trūksta laiko siekti savo užsibrėžto gyvenimo tikslo – tapti žinomu žaidimų, kurie įtakos pasaulio sąmoningumą, kūrėju. Aš pats visiems sakau, kad laikas yra tiesiog toks, koks yra, o jo neturėjimas yra tiesiog neteisingas prioritetų paskirstymas. Todėl, manau, jau pats laikas perskirstyt prioritetus taip, kad bent 8 valandas per savaitę skirčiau žaidimų kūrimo praktikai ir bloginimui apie tai. Manrods, netrukus susiformuluosiu sau ir šių metų tikslus.

Galvok ten, veik čia!

Tuesday, November 10th, 2009

Galima pastoviai skųstis gyvenimu, keikti sistemą, niurzgėti ir savo negatyvumu gadinti aplinkiniams nuotaiką, o galima į viską pažiūrėti optimistiškai, sugriebt problemas į savo rankas ir pajudinti pirštą, kad gyventi būtų geriau. Visai nereikia būti kažkokiu tautos ar pasaulio išrinktuoju, jei nori pakeist kažką globaliu mastu. Net ir užsimaskavęs anonimas gali pasiekti gerovės savo kieme. Imkim pavyzdį iš aktyvių žmonių.

Visuomet su pagarba perskaitau apie Buržujaus pilietines iniciatyvas. Va prieš savaitę rašė, kad nenaudojamus drabužius veža į labdaros organizacijas. Šituo atžvilgiu tarkim Vokietijoj gatvėse būna specialūs konteineriai dėvėtiems drabužiams. Lietuvoj tokių nėra ir nemanau, kad atsiras, kol duoti netaps svarbiau negu imti (arba bent jau tiek pat svarbu). Buržujus savo pavyzdžiu skatina pilietiškumą, atsakomybę už tvarką gamtoje, netradicinį mąstymą kaip išnaudoti vartotojiškumą doram tikslui.

Kitas gan neseniai atrastas aktyvistas, kurio rašinius man įdomu paskaityti yra 209. Šis rašo laiškus į įvairias organizacijas, siekdamas sutvarkyt vieną-kitą vietinę problemą: sustabdyti nacionalinių parkų stendų niokotojus, ištaisyti rašybos klaidą ant paminklo, išvežti šiukšles nuo dviračių tako ir kt. Negana to, pats urbanistiniais metodais gatvėse skatina socialinę atsakomybę ir tarpusavio supratimą. Dėl socialinių tematikų grafiti pavidalu gal netgi pavadinčiau jį lietuviškuoju Banksy :)

Apskritai, mums visiems reiktų stiprinti suvokimą, kad kiekvienas esam atsakingas už tai, ką darom. Ir kad ateitis iš tiesų priklauso nuo mūsų. Nėr čia ko pasiplovinėt ar atsakomybę perleisti jaunesnėms kartoms. Nebūkim kaip tie mokytojai, kurie metai iš metų mokyklose pabrėžia: „Jūs – Lietuvos ateitis!“. Ne „Jūs“, o „Mes“! Mes įtakojam ne tik savo asmeninius gyvenimus, bet ir šeimos, bendruomenės, miesto, šalies, regiono ir pasaulio pokyčius. Nežiūrint į flegmatiškumą ir slapstymąsi po tamsiais akiniais, man patinka Tomo Sinickio motyvacinė dozė:

Pasižėkim į save ne kaip į lašus jūroje, bet kaip į sraigtelius dideliam laikrody.

Kaip orai pas jus?

Friday, October 16th, 2009

Nėr čia ko verkšlenti, kad orai šyla, baltieji lokiai ėda vienas kitą, veisiasi naujos ligos, daugėja uodų. Prisidirbom, tai prisidirbom. Gal atitaisyt ką ir pavyks, gal – ne. Bet ką jau tikrai reikia dabar daryt, – tai prisitaikyt prie pokyčių. Pažėkim, ką gero atneša globalinis atšilimas.

Pienė

Ai atsibodo breinstormint. Parašiau kažką, bile kad prisidėčiau prie Blogerių akcijos dienos. Akcijos idėja gi vis vien gera – daug rašytojų ir dar daugiau skaitytojų bent kelioms minutėms susimąsto apie svarbius pasaulietinius dalykus, kuriuos dažniausiai užgožia visokios asmeninės problemos ir vietiniai skandalai. Cha.. Dar įžanga tokia kontroversiška gavos, pliaupiant lietui ir temperatūrai krentant iki 3 laipsnių. Gražaus jums rudenio!

Tik suaugusiems: fizinis smurtas

Saturday, September 12th, 2009

Kažkaip šiandien apie tai užėjo mintis. Andrius rašė, kad žiūrėjo filmą apie klasiokų žeminamus mokinius ir šių kerštą. Game Producer parašė, kad jam kaip ir daugeliui jo blogo skaitytojų patinka virtualiai kumščiuoti draugelius. Gatvėj grįždamas iš darbo mačiau vardan smagumo besismaugaliojančius paauglius; būrelį bičų su viena pana, kur vienas iš narių dėmesį atkreipinėjo niokodamas praeinamus reklaminius stendus; du girtus bičiukus, kurių vienas praeidamas pečiu stumtelėjo ir mane. Kas vyksta!?

Pabūsiu šiandien Sigmundas ir pareikšiu, kad visiems trūksta sekso!

Pirmuose kursuose vieną savaitgalio vakarą Niujorke laukėm pasirodančio grupioko iš Biržų. Šis nusileido liftu susitikt su draugais kraujuotu kumščiu.
– Kas atsitiko? – klausiam.
– Važiuoju liftu, geriu alų… – Pasakoja, – ir kažkoks lopas irgi lifte važiuoja. Sako: „Duok alaus atsigert!“ Dėjau jam į snukį. Nėr čia ko prašinėt!
Keistas bičas buvo. Kai prisigeria, tai iškart jam arba mergų, arba snukiadaužio!

Arba šiaip trūksta dėmesio ir švelnumo…

– O Berlyne saugu? – manęs paklausė Justas čia tą savaitę, kai daug svečių turėjau ir kaip tik tą naktį trise basom pėdinom pro fontaną link tramvajaus.
– Na man atrodo saugiau nei Vilniuj… – prisiminiau incidentą praėjusią vasarą, kai gauja pusplikių sportiškų jaunuolių Vilniaus gatvėj užpuldinėjo praeivius (o policijos automobilyje jiems buvo per maža vietos).

Ir štai, einant pro TV bokštą, trumpam atsiskyrusi nuo savo draugų būrio, dramblinė nacė pasivijo mus, išsiaiškino, kad mes ne vokiečiai, trenkė Živilei į akį ir pati to išsigandusi pabėgo, bandydama savo šoką užglaistyti juoku. Prie nutukėlės pribėga kažkokia blondinė ir klausia:
– Kas čia buvo?
– Chi chi chi! Daužiau tai mergai į veidą!

O aš su Justu stovim pasimetę. Tipo, bėgt keršyt!? Už kampo stovi policijos mašinos. Eit skųstis? KPŠ!?

Berlyne į žmogų nukreiptas fizinis smurtas retai pasitaiko. Dažniau į daiktus. Kad ir čia neseniai mačiau beeinančius du bičus (apie 23 m.) su panom. Ir vienas vaizduodamas labai kietą, spyrė į plakatą, o už kelių žingsnių smogė į aukščiau pastatytą tuščią butelį, kad tas nukristų ir sudužtų. Jėga, ne!? Matyt viskas dėl po Antrojo Pasaulinio karo vokiečiams primesto žudikų įvaizdžio Pasaulyje ir vokiečių komplekso dėl to. „Mes nežudikai. Mes turim daugiau proto. Mes tik šiaip stiprūs.“

Eks-kolega pasakojo, kad kai buvo vaikas, važiavo su mokykline ekskursija kažkur į Angliją ir jiems sustojus kažkokioj provincijoj, vietiniai kaimiečiai (netgi suaugę) tarsi kokius baisiausius nusikaltėlius užmėtė akmenim.

Iš kur ta agresija?

Kažkada Vokietijoj per teliką rodė publicistinę laidą apie kažkokią ligą, kuria serga daug paauglių keletą metų. Šios simptomai yra hiperaktyvumas, agresija ir pyktis. Daugiavaikėse šeimose tos ligos pasekmes skaudžiausiai (tiesiogine prasme) patiria ligonių broliai ir seserys.

Hmm.. Aš nusistatęs prieš bet kokią fizinę agresiją, nukreiptą į žmones. Bet tai kodėl man patinka žaist GTA, Postal 2, Prince of Persia ar kitus agresijos požymių turinčius žaidimus?

Gyvenimas yra gražus.


ATNAUJINTA. Čia ištrauka iš interviu su Karmapa Lama, Trinley Dorje – vieninteliu budistų lyderiu pripažintu Pekine, Tibete ir Indijoj, – po pasakymo, kad hiphopas yra tikriausiai vienas iš būdų jam būti 21-o amžiaus žmogumi:

Ar todėl ir žaidi karo žaidimus su savo Playstation? Daugelis pasakytų, kad taikingai nusiteikusiam budistų vienuoliui karo žaidimai netinkami.

Na, aš žiūriu į video žaidimus kaip į emocinę terapiją, emocinės terapijos pasaulietinį lygmenį sau. Visi mes turime emocijas, kas bebūtum – budistas ar ne. Visi turime emocijas: būnam linksmi, liūdni, susinervinę, ir turime išsiaiškinti būdą, kaip su jomis elgtis, kai jos užeina.

Taigi man video žaidimai kartais tiesiog atpalaiduoja, sumažina spaudimą. Jei turiu neigiamų minčių ar neigiamų jausmų, video žaidimai yra vienas iš būdų, kuriuo galiu išleist tą energiją žaidimo iliuzijos kontekste. Po to jaučiuosi geriau.

Agresija, kuri ateina iš video žaidimo, patenkina bet kokį norą išreikšti tą neigiamą jausmą. Man tai atrodo labai meistriška, nes kai tai darau, man nereikia eiti lauk ir daužt kam nors per galvą.

Nuoširdus naivumas vs. kompleksuotas perfekcionizmas

Wednesday, September 2nd, 2009

Beveik išmokau vienas jaustis taip pat gerai, kaip ir su draugais. Neužmezginėju pažinčių su žmonėm, kurių trūkumai mano akimis didensi už privalumus. Niekad pats nežengiu pirmo žingsnio, kol nesu įsitikinęs, kad gausiu tai, ko noriu. Niekad nepradedu pokalbio, jei nėra būtinybės. Arba nieko, arba viskas, – bet jokių klaidų! Vis dar neišlipu iš savo kompleksų. Vis dar bijau pasirodyti silpnas ar lūzeris.

Vakar Club der Visionäre beskaičiuodamas lėktuvus ir dirbtinius žemės palydovus išalkau ir nusipirkau picą. Valgau užsigėrinėdamas alum. Priešais matau, kaip atsisuko viena pana ten su draugais sėdėdama. Užuodė. Pajuto alkį. Nori valgyt. Draugam pasiūlė picą bendrai užsisakyt. Tie atsisakė. Galėčiau pavaišint – man užteks ir mažiau. Bet nedrįstu kalbint. Nei vokiečių, nei anglų nemoku tobulai. Bet ji tikrai norėtų. Jeigu atsisuks dar kartą, kol suskaičiuosiu iki 60, tai pasiūlysiu gabaliuką. Vienas, du, trys… Dvidešimt keturi.. Ji stojasi. Atsisuko į mane ir pažiūrėjo sekundėlei. Būsiu buržujus ar socialistas? Jau eina namo su savo draugais. Pasiūlyt picos!? Jau tolsta. Taip ir nepasiūliau… FAIL! Likau buržujus. Sotus alkano neužjaučia.

Prisiminiau vienos apie 40-ties metų bendrakeleivės iš „Baltijos“ ar „Pajūrio“ žodžius:

Kad ir kiek gyvenime pasieksi, svarbiausia neišpuikti ir būti nuoširdžiam.

Na gal kada nors…

Šūdo malimas

Wednesday, July 8th, 2009

Skaitau knygą, kurioje pripilstyta iš tuščio į kiaurą belekiek. Gal todėl ta knyga ir tokia stora. Girdėjau, kad man bus naudinga. Pasitikiu rekomendacijom. Bet va kol kas reikia kankintis ties tokiais sakiniais:

Reikšmė, reikšmė, reikšmė. Jei kartosi šį žodį pakankamai ilgai, gali sau įsikalbėti grynos nesąmonės būseną. Kadangi samprotavimas apie reikšmės reikšmę gali greitai tapti suplakta bereikšme netvarka, apibrėžkime ryšį tarp žaidimo ir reikšmės kuo galima paprasčiau.

Smagu, ką!? Knygos autoriai arba norėjo prirašyt numatytus 700 puslapių, arba parašyt tokią knygą, kad jos niekas nenorėtų versti į kitas kalbas, arba tiesiog šiaip žaidžia žodžiais.

Ir vis dėlto, yra keletas priežasčių, dėl ko verta skaityt tokias beletristikas:

  • Visoj toj šieno kupetoj yra naudingų faktų. Tik reikia juos atsirinkti.
  • Apie specifinius dalykus galima išmokti kalbėti suprantamai.
  • Puikus būdas lavinti savo žodyną ir sakinių struktūras, išmokti naujų žodžių ir išsireiškimų, labiau vartyt savo kalbą.
  • Būdas išmokti nusišnekėti, kad po to galėtum draugų kompanijoj parodijuoti nusišnekėtojus.

Vaikai, skaitykit knygas!

Tolerancijos pasekmės

Friday, May 22nd, 2009

„Taigi tu iš Klaipėdos! Klaipėdoj narkomanai baisesni už bomžus. Mane tėvai Vilniuj bomžais gąsdindavo. Nėra nieko blogiau, nei būti bomžu!“ – prisiminiau Dovkę kalbant.

Kai Pasaulyje įsivyraus taika ir tolerancija, nebus kuo prasivardžiuoti ir įžeidinėti.