Posts Tagged ‘filosofija’

Sprogtelėjęs be panikos

Thursday, January 17th, 2008

Jei po šito įrašo bloge daugiau nepasirodysiu, tai greičiausiai būsiu sprogtelėjęs.

Jeigu tu ko išsigandai, tau visada padės policija

Grįžta šiandien Tobi’s iš pietų pertraukos ir klausia:
– Girdėjai naujieną!?
– Kokią?
– Čia traukinių stoty darbininkai atkasė bombą.
– Ką? Kokią bombą?
– Bombą! Bum! Iš Antro Pasaulinio karo laikų. Apie 20 kg.
– Na tai ką? Pagrindinėj stoty?
– Nea. Čia. Hackescher Markt. Jei pasitvirtins pavojus, tuomet gali būt evakuotas visas rajonas. 5 km spinduliu.
– Jo? Tai eisim namo? O kaip praneš?
– Arba tiesiai ateis, arba per garsiakalbius.
– O tai kaip sužinojai apie tą bombą?
– Stovėjau su draugeliu prie banko ir pradėjo viena po kitos į mikrorajoną važiuot policijos. Tai paklausėm praeinančių policininkų, kas atsitiko. Tie papasakojo.

Štai kitas bendradarbis išgirdęs gandą mintyse perbėgo visą savo gyvenimą. Po akiniais sudrėko akys.
– Na ja. Istorijos palikimas… – pasakė atsidūsdamas. Neseniai susilaukė vaikelio, o dabar toks pavojus gresia gyvybei ir visai susikurtai jo gyvenimo laimei. O gal ko iš artimųjų yra netekęs per sprogimą…

Nusprendžiau, kad pats laikas pasidaryt ir pačiam pietų pertrauką ir nueit pažioplinėt. Jei sprogsim, tai sprogsim šiaip ar taip. Penki kilometrai – didelis atstumas. Koks skirtumas, ar mirt nuo tiesioginės sprogimo bangos, ar nuo užgriuvusios sienos.

Taip. Hackescher Markt aikštėj privažiavę pilna policijos automobilių ir sustoję lanku. Specialieji būriai užėmę savo pozicijas… Kažkokie pankai sugalvojo susėst su savo šunėkais to lanko vidury ir sudaryt įspūdį aplinkiniams, kad čia dėl jų tiek policijos privažiavę. Fluxus.

Linksma chebrytė ir pasimetę specialiųjų tarnybų vyrukai

Hmm.. Kur čia bomba galėtų būti atkasta? Pasivaikščiojau aplink traukinių stotį. Aha. Statybos vyksta iš anos pusės tarp traukinių stoties ir „Instituto Cervantes“, kur Kristė ispanų kalbą lankė. Bet šioje aplinkoje policijos nėra. Gal specialiai, kad nesukeltų panikos praeiviams? Tik vos keli darbininkai. Štai pora darbininkų ką tik kažkokį sunkų daiktą įnešė į konteinerį. Spėjau pamatyt vos uždarant duris. Kas ten tiksliai – neaišku. Bomba? Čia dar atvažiuoja vilkikas… Viskas ramiai nekeliant bangų? O policija tik nukreipinėja dėmesį? Kaip bebūtų… Dzin… Bet tuos pankus tai reikia nufotografuot.

Vaikučiai, jums jau laikas namo!

Taigi parvariau į studiją pasiimt fotoaparatą. Ir atgal. Pykšt. Pykšt. Jau policija pankus varo namo. Pykšt. O grįždamas užsukau į Starbucks’us kavos su karamele. Gal čia bus paskutinė mano gyvenimo kava.

Žmonės čia ramūs. Verda normalus gyvenimas. Pardavėjas pamokiau, kaip rašyt mano vardą.
– Beveik kaip „Aida“! – linksmai susiejo su opera. Pamiršau paprašyt išsinešimui, tai teko prisėst ir dar pažiūrėt į ramybę.

Štai neseniai susipažinusių keturiasdešimtmečių porelė vėl susitiko ir meilikauja vienas su kitu. Kol jis nuėjo palaukt eilėj ir pajamt kavos, moteris atseit skaito žurnalą ir pirštų galiukais glosto sau krūtinę – įsivaizduoja kas bus toliau šiandien. Jis pareina su kava. Prisėda nebe priešais, o šalia. Atseit pasidomi, kas čia skaitoma. Dirbtini veiksmai užpildantys erdvę, bet porelės jausmuose nematau dirbtinumo.. Miela.

O štai prie kito staliuko susitinka seniai besimačiusios draugės. Geros senos draugės. Nudžiunga viena kitos sulaukusi ir apsikabina. Tuoj kalbėsis apie savo aktualijas, juokaus, keisis emocijom kaip ir kitos dvi prie trečio staliuko. Gražu.

Aš peržiūrinėju, ką pavyko nufotografuot. Galvoju apie laikinumą. Paskęstu savo gyvenimo visumoj. Ne atskiruose istorijos taškuose, o tiesiog tokioj pilnatvėj, kokią man pavyko pasiekti šiuo momentu. Ne. Mirt dar nenorėčiau. Gyvenimas gražus ir jame yra dar daug ko, ką norėčiau nuveikt. Galvoju apie neseniai užsiliepsnojusius gilesnius jausmus. Apie ženklus. Ir sąryšius. Dar nenorėčiau mirt! Bet jei ir mirčiau, būtų dzin. Negaliu pakeisti kažko, kas ne nuo manęs priklauso. Likimas? Ne! Tiesiog aplinkybės, kurias sukuria kiti žmonės.

Ir gal bus tas bum. Ir nieko daugiau nebus nei šiandien, nei ateity. Kažkas išmoko naujo vardo rašybą tik kelioms valandoms. Kažkas sukūrė svajonę, kuri netrukus bus užgesinta. Kažkieno kalba apie gyvenimą užstrigs gerklėje. O mano jausmai panelei tolumoje bus paskutinė mintis.

Mantas (22:28):
o geras, o pagalvoji, kokia kekse(1) galejo ant jos uzlipti
butu bumpt
Aidas aka Archatas (22:28):
Ir tipo jei būtų sprogus, tai nuostoliai 5 km spinduliu
Mantas (22:28):
))))
nu keksiu berlyne butu nelike
butu mum nepasiseke
))
Aidas aka Archatas (22:29):
Nebūtų ką svečiams parodyt
Mantas (22:29):
nuh, ir kur juos nuvesti….
tixliau pas ka

Visi bet kada galim mirti. Nebūtinai nuo bombos, terorizmo ar gamtinės katastrofos. Ne visada viskas priklauso nuo mūsų. Todėl su tokia galimybe geriau susitaikyt iškart. Kad paskutinėmis akimirkomis galėtum pasidžiaugti tuo, kas buvo geriausia. O ne panirt į paniką ir baimę. Ir visai nereikia pastoviai galvot apie mirtį. Galvot reikia apie gyvenimą. Pačią šviesiausią ateitį, kokia tik gali būti. Nebent ji nutrūks.

Panašus skaitymėlis:
10 minučių iki pasaulio pabaigos


(1) Šitam Berlyno rajone vakarais maždaug nuo devynių renkasi seniausios Pasaulio profesijos atstovės ir vienišiems praeiviams siūlo pažaist. Išskyrus tuos vakarus, kada dėl vaizdo būna Policijos reidai.

Liaudies išmintis

Wednesday, January 9th, 2008

Pacman vs. Human

Sakoma, kad kompiuteriniai žaidimai daro blogą įtaką vaikams. Nesąmonė (© Asta)! Jei tai būtų tiesa, tuomet PacMan’o karta mėgtų lindėt tamsiuose kambariuose, valgytų tabletes ir klausytųsi daug elektroninės muzikos.

Tik suaugusiems: etiketės

Tuesday, January 8th, 2008

Liaudies išmintis „Sutinka pagal rūbą, palydi pagal protą“ deja nedažnai tiesa. Dažnai, kaip jau sutinka pagal rūbą, priklijuoja etiketę, taip ir palydi su tuo rūbu ir etikete. Ir neduokdie, persirengsi.

– Aš irgi iš Klaipėdos! – pasakiau ieškodamas, už ko užsikabint, kad užsimegztų pokalbis ir susipažintume.
– Aha – atsakė vos sulaikydama žiovulį.
– Bet dabar gyvenu ir darbuojuosi Berlyne…– pratęsiau savo biografines detales.
– Tikrai!? – atsakė iš susidomėjimo sužibusiomis akimis.

Kur tik man teko būt, visi klijuoja vieni kitiems etiketes pagal pirmą įspūdį. Ir tik labai atviras bei plačių pažiūrų žmogus geba pažinti kitą tokį, koks jis yra, o ne tokį, į ką jis panašus.

Tik prasitark lietuviui, kad dirbi užsieny, tai iškart tau priklijuos „Tėvynės išdavikas“, „Įdomi daug patirties turini asmenybė“ arba „Pretendentas užtikrinti mano materialinę gerovę“. Tik pasakyk vokiečiui, kad esi iš Lietuvos ir gausi štampą ant kaktos „Primityvas“, „Pigi kekšė“ arba „Parazitas mano darbo vietoje“.

– Tai tu nesakyk, kad tu lietuvis – patarinėjo vienas slovėnas Django naudotojų susitikime Berlyne – reprezentuok save kaip programerį, riedučių entuziastą ar firmos atstovą, o ne kaip lietuvį.
– Bet kad aš nesigėdiju būti lietuviu! – atsakė beviltiškai užtikrintas balsas iš mano burnos.

Užklijuotos etiketės silpną žmogų pamažu tempia prie jo prekinio ženklo ir tolina nuo jo tikrojo (tuo metu susiformavusio) „aš“. Jei aplinkiniai iš manęs kažko tikisi, tai aš privalau pateisinti jų lūkesčius bei savo įvaizdį. Jei aplinkiniai jau ne pirmą kartą sako, kad esu egoistas, vadinasi esu egoistas ir toliau turiu toks būt. Nes antraip „Ką žmonės pagalvos!?“. Jei žmonės sako, kad aš menininkas, tai privalau toks būt ir turiu kurt menus. Jei žmonės tikina, kad aš klounas, tai turiu ir toliau juokint žmones. Aš per silpnas nusiplėšt etiketę.

Žiovulinė pertraukėlė.

Tam tikru metu etiketė tampa tavo vizitine kortele. Tavo įvaizdis tampa tavimi. Tu tampi savo veidroniniu atvaizdu.

Mano etiketė – mano pseudonimas. Mano etiketė man pačiam. „Archatas“ tempia mane prie nušvitimo. Rašau kažkokius briedus, o įsivaizduoju esąs labai protingas ir šviečiantis liaudį.

Apibendrinant, ką parašiau, – manifestas:

  • Nevertink naujai sutikto pagal paviršutiniškas asociacijas.
  • Savo įvaizdį susikurk pats.
  • Garsink savo šalies vardą dorybėmis, o ne bukumu.

AAiddennium » TV « G|C. Play. It’s Your Nature

Friday, September 14th, 2007

Realybė yra bevertė. Nėra nieko gero. Nėra nieko blogo. Tik faktai. O realybės vertinimas yra požiūris, kuris, nors ir įtakojamas aplinkos, tačiau priklauso nuo paties vertintojo.

Bet kokia pastangų reikalaujanti veikla gali būti priimta arba kaip problema, arba kaip iššūkis. Bet kokia pastangų nereikalaujanti veikla gali būti priimta arba kaip poilsis, arba kaip nuobodybė.

Mąstyk negatyviai.

Mąstyk pozityviai.

Pasirink savo natūrą. Žaisk.

Daugiau renginio vaizdų oficialios svetainės nuotraukų galerijoje ir video talpykloje.

40 valandų per savaitę

Wednesday, August 22nd, 2007

Kompas namie sugedęs, tai sėdžiu sau studijoj vidury nakties. Ir galvoju apie gyvenimo prasmę, pareigas ir malonumus. Galvoju, kad labai svarbu yra turėti mėgstamą darbą.

Pastaruoju metu po atostogų esu pakankamai čia užsiknisęs. Terminai vienas per kitą lipa. Bet tai kažkaip nusiteikiu budistiškai – spjaunu į viską, kas blogo gali nutikti, jeigu nespėčiau – ir dirbu maksimaliom pajėgom nestresuodamas. Nes stresas mažina darbingumą. O ir šiaip darbas ne vilkas – net jei pabėgs į mišką, galvos nieks nenukirs… Tikiuosi. :)

Kaip bebūtų, didžiąją dalį gyvenimo žmogui tenka praleisti miegant ir dirbant. Taigi ir mes nuo darbo toli į mišką nepabėgsim. LT su giminėm apsišnekėjom vieną vakarą filosofiškai ir išskyrėm tokius variantus:

  • Darbas dėl pragyvenimo. Pats nekūrybiškiausias ir nykiausias būdas praleist savo gyvenimą: „O ne! Šįryt vėl į darbą…“
  • Darbas dėl galimybės įgyvendinti svajonę. Plėšymasis ten kur labai apsimoka tam, kad užsikaltum pakankamai savo kelionėms, materialiam turtui ar šventei: „Šiandien padarysiu šį, tą ir aną ir jau šį mėnesį būsiu 20 žingsnių arčiau tikslo.“
  • Darbas kaip pačios svajonės įgyvendinimas. Hobis, kurį praktikuodamas jauti malonumą ir dar priedo kažkas už tai sumoka: „O! Turiu laisvą valandėlę. Norėčiau dar štai ką padaryti!“

Realybėje šitie modeliai būna daugiau ar mažiau susipynę. Tačiau mano manymu, trečiasis variantas yra pats optimaliausias ir tokio turėtų ieškot ir siekt kiekvienas. Iš tavo pusės, tu visą laiką veiki tai, ką mėgsti. O iš darbdavio pusės, tu esi labiausiai motyvuotas ir produktyviausias resursas.

Juk kiekvienas turim savo pomėgių. Tai kodėl jų nepavertus darbu? Kai darbas ir laisvalaikis tampa vienuma, tuomet visą laiką jautiesi gerai. Ir į Pasaulį žiūri šviesesnėm spalvom.

Žinoma, kiekvienas darbas turi tam tikrų užduočių, kurių atlikinėt nenorim ir joms reikia prisiverst. Tačiau, kai darbas ir rezultatai yra tavo viena iš svajonių, tuomet tas kelias knisančias užduotėles galima atlikt kaip įnašą vardan tikslo. Kaip pasakė Hitleris, Arbeit macht frei1.

Vienžo. Tuoj vartus rakins kieme. Reikia nešdintis namo. Visam išsilaisvinusiam. Sėkmės visiems ieškantiems susirasti mėgstamus darbus!

1 vokiškai „Darbas išlaisvina“

Tik suaugusiems: apkvaišusi kultūra

Monday, July 9th, 2007

Svaiginimasis – tai žaidimas su savo organizmu. Naujos patirtys, prasiblaškymas nuo nuobodžios rutinos, neįtikėtini vaizduotės sugeneruoti vaizdiniai, ir momentiškai lengvas santykių su aplinkiniais vystymasis nepastebimai tave uždaro į dėžutę. Netrukus kitokio gyvenimo jau nebeįsivaizduoji – o tai ką dar būtų galima veikt laisvalaikiu?

Fear and Loathing in Las Vegas

Viena protinga draugė sako:

O kuom narkotikas geresnis ar blogesnis už alkoholį? Man rodos, juos vartojame, iš tiesų, dėl tų pačių priežasčių, o kad įstatymas leidžia gerti, tai alkoholio vartojimas nuo to netampa „geresnis“ už narkotikus.

Apskritai, ar tai būtų narkotikai, ar alkoholis, tai yra pirmiausiai stimuliantai, o tik nuo žmogaus pasirinkimo priklauso, kokiomis priemonėmis jis atsipalaiduoja ar save stimuliuoja…

Taigi taigi, narkotiniais produktais galime vadinti ne tik marihuaną, visokius grybus, tabletes, miltelius ar injekcijas, bet ir alkoholį, tabaką, kavą, energetinius gėrimus. Net ir seksas tam tikra prasme narkotinis. Bet toliau rašydamas apsiribosiu tuo, kas daugumoj šalių uždrausta pagal įstatymą.

Panelė balta suknele priėjo prie kinietės, pabučiavo jąją į lūpas ir tada kinietė iš po suknele paslėptos diržinės piniginės ištraukė baltasuknei maišelį su baltais milteliais. Abiems gerai. Kinietė gauna švelnumo, kurio jai nesiūlo vaikinai, o panelė balta suknele gauna tai, be ko jau nebeįsivaizduoja normalaus vakarėlio.

– Anksčiau jie tai darydavo tualetuose – apie čia pat viešai vykstantį miltelių uostymą stebėjosi netoliese su vaikinu sėdinti prakauli ilganosė.

Kaip atpažinti vartotojus? Tipiniai vartotojai būna apsirengę emo stiliumi. Panos – tamsiais džinsais ar pėdkelnėm ir gėlėtomis suknėmis, platėjančiomis nuo ten, kur baigiasi krūtys ir prasideda liemuo, arba sijonais užtemtais iki pažastų. Vaikinai – labai aptemptais džinsais su kiek pažemintu klynu ir kokiu nors pilku bliuzonu su kapišonu. Avi jie dažniausiai Chuck Taylor All-Stars tipo sportbačius. O šukuosenos būna asimetriškos, poilgės, bet plaukai neilgesni nei iki pečių.

– Visi Berlyne pučia. Kiek pasikalbu, visi pučia. – išsišiepęs pasakoja filosofijos studentas, andegraundinių vakarėlių organizatorius.

Kai turėjau kiek ilgesnius plaukus ir kaip nuolatos dirbančiam priklausančius pajuodusius paakius, prie manęs klubuose dažnai prieidavo žmonės ir klausdavo:

– Gal turi? Gal žinai, kur gaut žolės? Gal parduodi ką nors?

Kaip atpažinti tiekėjus? Tipiniai tiekėjai būna įgudę vartotojai. Klubuose tai dažniausiai būna porelė. Labai tranki tūsinga seksualiai apsirengusi panelė, pilna energijos, judanti per visą šokių salę ir kalbinanti visus šokančius bei pati belaukianti užkalbinimų. Ir vaikinukas, ramiai stebintis viską iš šalies. Vaikinas gali būti banglas, o gali – morozas, bet pagrindinis išskiriantis bruožas yra pajuodę paakiai ir bendras organizmo išsekimas.

Narkotikų galima gaut ne tik klubuose, bet ir po atviru dangum. Tuomet tiekėjai kiek kitokie.

– Gal reikia žolės? Ne? Heroino? – priėjo prie manęs pilkas turkas.

– Aš „Ėdelvais“ ieškau. Gal žinot, kur yra?

– Kas kas?

– „Ėdelvais“. Kavinė tokia. Ten susitikimą turiu.

– Cha cha. Kavinė. Eik eik. Kavutės pagerk.

Socialiniuose tinkluose žmonės viešai prisipažįsta, kad vartoja narkotikus ar kitus svaigalus, kad išsivaduotų iš kompleksų. Trumpam kalbant apie alkoholio vartojimą, daugelis vyriškosios lyties atstovų galvoja, kad su draugu susitikus gert ne alų, o kokią nors kavą ar arbatą yra nevyriška. Kai tablečių ar miltelių vartotojui pasakai, kad to nevartoji, kai žolininkui pasakai, kad nepūti, kai alkoholikui – kad negeri, arba rūkoriui – kad nerūkai, iš visų jų sulauki žodžių: „Sveikas gyvenimo būdas. Pagarba“, bet iš tiesų jie pagalvoja: „Koks nuobodus žmogus, kiek jis daug iš savęs atima, kiek mažai gyvenime patiria“. Kiekvienos svaigalų rūšies vartotojai teisindamiesi pabrėžia, kad nevartoja stipresnių svaigalų rūšies: „Aš geriu, bet užtat nepučiu“, „Aš tik rūkau žolę, bet nevartoju ratų“ ir t.t. Vartotojai savo dėžutėje sėdėdami yra vargšai ir trumparegiai.

Yra keletas filmų, kuriuos vertėtų pažiūrėt šia tematika.

Baimė ir neapykanta Las Vegase (Fear and Loathing in Las Vegas, 1998) – pažintinis/propagandinis filmas su Jonny Depp, supažindinantis su įvairių narkotikų rūšių poveikiu, teikiamom haliucinacijom, žvilgsniu iš šono.

– Kaip tau tas filmas? – klausiau vienos pažįstamos.

– Nebeištvėriau pusę pažiūrėjusi – pradėjau vartot.

Traukinių žymėjimas (Trainspotting, 1996) – labai daug gerų atsiliepimų sulaukęs filmas apie heroino vartojimą ir jo pasekmes. Man jis nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjausi, bet pažiūrėk, jei nematei.

Rekviem svajonei (Requiem for a Dream, 2000). Vienas geresnių impresionistinių filmų apie tai, prie ko priveda vartojimas. Rekomenduotina visiems narkomanams.

Nesu streitedžas (angl. straigthedge, sutr. sXe), – jokių svaigalų nevartojantis asmuo – bet manau, kad svaigintis chemija ir nuodingom medžiagom neverta dėl sveikatos, reputacijos, blaivaus proto ir stabilios emocinės būklės išlaikymo. Šiaip yra gerų bent jau mane veikiančių alternatyvų – tai pavyzdžiui ekstremalus, iki kiek galiu sau leisti, sportas, pvz., riedučiai. Polėkio pojūtis ir adrenalinas suteikia šiek tiek svaigulio ir daugiau pasitikėjimo savim.

Pabaigai klausimėlis. Kokias alternatyvas narkotikų vartotojams pasiūlytum tu?

Tik suaugusiems: blogam viskas atleistina — net ir gėris

Monday, January 29th, 2007

Blogis ir gėris. Jin ir Jang. Moteriškas ir vyriškas pradas. Visa tai yra visatos dalis. Visa tai sudaro tiek harmoniją, tiek chaosą. Kas yra blogis? Blogis yra savanaudiškas gėris. Visi mes turime tiek gėrio, tiek blogio. Tiesiog dėl patogumo ar įvaizdžio renkamės atrodyti arba geri, arba blogi.

Vienas ispanų rašytojas yra pasakęs, kad mes esame panašūs į tuos, kurių nekenčiame, kur kas labiau, nei galvojame. Ir tai visiška tiesa. „Aš tikrai nesielgiu kaip ta kalė“ — pagalvojai apie savo priešą? Dabar gal ir ne, bet dar elgsies, jau elgeisi, arba elgtųmeisi, jei patektum į tokią padėtį, kokioje yra tavo nekenčiamasis… Arba galų gale elgiesi kitaip šunsnukiškai. Gyvenimas mus keičia. Mokomės iš to, ką vadiname klaidomis — t.y. kas duoda kitokius rezultatus, nei norėjom. O ko mes nekenčiam? Tiesiog tų, kas nesielgia taip, kaip iš jų tikiesi — kas nešoka pagal tavo dūdelę.

Po saule yra daug politikos. Gėriu yra priimta vadinti moralines normas, nusistovėjusias tradicijas. Deja jei pavartytume sentencijų ir aforizmų rinkinius, pastebėtume, kad kiekvienai gyvenimo situacijai, kiekvienai nuodėmei (pagal 10 Dievo įsakymų) galima rasti tiesą, apibūdinančią blogį kaip gėrį. Turi laiko? Gali paieškot. Vien jau advokato profesijos egzistavimas įrodo, kokia įvairialypė ir nepastovi gali būti tiesa. Kiekvienas pakreipia upę ta vaga, kuri jam patogesnė. Esmė lieka ta pati — tiek juoda, tiek balta yra šalia ir viena be kitos negali.

blogis — madingaBūti blogu yra madinga. Kaukolėta apranga, aksesuarai. Moralės normų laužymas. Maištas ir agresija filmuose, muzikoje, knygose, žaidimuose. Neiškentęs (nutaikęs progą geriečio įvaizdžiui pagerint) net mano nekenčiamas popiežius Benediktas XVI (tas gudročius niekad neprilygs gėriu spindėjusiam Jonui Pauliui II) pareiškė „savo nuomonę“, kad kompiuteriniai žaidimai ir visa multimedija turėtų neskleisti blogio ir negriauti moralinių šeimos vertybių.

Moralinės šeimos vertybės? Beveik visos panos, su kuriom tenka bendrauti yra iš nedarnių šeimų. Beveik visi pažįstami žmogeliukai, kurie kada turėjo antrą pusę, jau bent kartą išsiskyrė. Beveik visi, ką vadiname žvaigždėmis ir įžymybėmis, tuokėsi ir skyrėsi, ir vėl tuokėsi daugybę kartų, turėjo meilužių ar kitaip „nedorai“ gyveno. Galbūt tiesiog ateina metas hipiškam renesansui („kas su kuo nori“)… Ir mirčių pagausėjimui dėl lytinių ligų (nes kiekvienas Jin turi savo Jang)?

Pastebiu tendenciją, kad tokiam didmiestyje kaip Berlynas, savaitgaliais, kai partneris pernakt dirba sunkiai gautą darbą, madinga eiti linksmintis ir kabinti susižavėjimo objektus. Miestas milžiniškas, tad beveik neįtikėtina, kad būsi pastebėtas žmonių, kurie galėtų ką kompromituojančio pranešti tavo antrai pusei. Jei toks kabinimas baigiasi ne taip, kaip pasąmonėj norėjome, tuomet nuodėmingumą užglaistome fraze „Aš jaučiu ribas ir jų neperžengiu“.

Ypač atsiradus galimybei išvažiuot į svečią šalį, daugelis „laikinai“ palieka „mylimuosius“, prisiekę būti ištikimi iki kol vėl susitiks. Išvažiavusieji užsienyje, o likusieji savoj žemelėj pamato pasaulio margumą ir susitinka savo vienkartinį svajonių karalaitį, su kuriuo „nusideda“ prieš įžadus. „Mes gerieji. Ten tik mūsų klaidos!“ — teisinamės.

Prisimindami, kaip trečias brolis Jonas pasakose išvykdavo į Pasaulį laimės ieškoti, daugelis Trečiojo Pasaulio naivuolių patiki, kad į jų Tėvynę turtingi svetimšaliai atvyksta ieškoti meilės. Dažniausiai šie ieško pigaus sekso. Netgi turi savo tinklalapius pasikeisti naudingai informacijai. O kas nenori sekso?

Meilė. Skambus žodis ir aš tikiu jos egzistencija. Taip pat meile iš pirmo žvilgsnio. Bet ir kelyje į meilę būna blogio. Poravimasis neapsieina be pavydo. Net geriausias draugas tampa didžiausiu priešu, jei kandidatuoja į tavo susižavėjimo objektą. Pastebi kiekvieną konkurento trūkumą ir būtinai juos raportuoji žmogui, į kurio širdį (ir kitus organus) pretenduoji. Išniekini visas blogąsias konkurento savybes, tarytum tokiu būdu pats tapsi geresnis sužavėjusiojo akyse. Tarkim tau pavyko. O ilgalaikiuose santykiuose išsivystys nuosavybės jausmas, kai į partnerį pradėsi žiūrėt kaip į savaime suprantamą daiktą, iš kurio reikalausi, kad jis elgtųsi taip, kaip tu nori.

Aš blogas. Ryt vėl išauš saulėta diena, o po jos bus žvaigždėta naktis.

Apklausėlė. Kaip vertinate

  1. neįsipareigojančius tarpusavio santykius?
  2. keleto partnerių turėjimą vienu metu?

(susituokusieji gali prisidengti neįprastais nikais)

Socialinė lygybė

Friday, October 28th, 2005

Valgyk

Universiteto tualete protingi studentai ant sienų užrašo tiesiog genealias mintis:

Nugalėk skurdą ir alkį. Suvalgyk turtinguosius!

Klubinė muzika

Friday, December 10th, 2004

European Hit Radio leidžia visai gerą muziką, tačiau skleidžiama ideologija tiesiog vėžį varo. Klubinių mergaičių ir berniukų snobinimo pamokėlės: atseit jeigu klubo DJ ir užleis pageidaujamą kūrinį, tai pirmenybę teiks hitams, kuriuos groja šis radijas. Taigi jei nenori pasirodyti nevykėlis, klausyk European Hit Radio.

Klausytojo muzikinį skonį formuoti galima ir mandagiau. Be to nereikia taip smerkti žmogaus individualizmo. Prigaminkim robotukų, klausančių vienodo stiliaus muziką ir štai bus iš ko klubams verstis.

Hakerio siela ir CheckObejct

Wednesday, December 1st, 2004

Savo bendradarbiui, kuris dirba su duomenų bazėmis, išreiškiau nuostabą, kad dar prieš kelis metus parašytose TVS „EasyWeb“ kodo eilutėse palikta rašybos klaida: funkcijoje „CheckObject()“ sukeistos raidės „e“ ir „j“. Ir dabar, kai yra prikopijuota tiek to EasyWeb produkto skirtingose tarnybinėse stotyse, kad nė velnias nesuskaičiuotų, tą kvailą rašybos klaidą būtų sunkoka ir ištaisyti.

– Tai žiūrėk ir grožėkis! – burbtelėjo bendradarbis su nuostata, kad rašybos klaidos neturi jokios reikšmės programos kodui, jeigu šis logiškai sudėtas…

„Žmogus ne hakeriškos sielos“ – pagalvojau aš.

Nors ir aš ne hakeriškos… Bet tvarka man patinka.