AAiddennium » BLOG «

Šiandien įsigijau planšetę piešimui prie kompo. Jau kaip ir turiu visus įrankius žaidimų kūrimo karjeros pradžiai. Ir literatūros, iš ko mokytis, turiu pakankamai. Tetrūksta stipraus postūmio ir laiko. Gerai būtų, jei laiko būtų įmanoma nusipirkti, kaip šitam filmuke:

Moralinės filmuko dilemos primena vieną dviejų racionalių suaugusių bičiukų pokalbį:
– Ar tiki teleportacija?
– Pagalvok logiškai! Tu investuotum savo paties pinigus į tai?
– Pats ne! Bet negi nerastum minios durnių, kurie tai padarytų?

Taip ir su laiku. Daugialypiškas tai dalykas. Nuo individo iki statistikos ir atgal iki individo.

Perkeltine prasme, laiką gali nusipirkti.. kitų žmonių laiko sąskaita. Įkuri firmą. Samdai darbuotojus. Darai verslą. Perki kitų žmonių darbo laiką, sutaupai savo laiko siekdamas sau naudos.

Ar tai yra blogai?

Blogai, jei tiems žmonėms nesudarai padorių darbo sąlygų, psichologiškai terorizuoji ir grasini, slopini norą tobulėti ir kilti karjeros laiptais, ar net mirtinai išnaudoji. Bet gerai, jei savo paties tikslus nusibrėži tokius, kad jie pagelbės ne tik tau, bet ir daugeliui kitų žmonių. Gerai, jei savo žmogiškuosius resursus – darbuotojus – pasirinksi tokius, kurių tikslai eis pakeliui su tavaisiais, ir į juos žiūrėsi kaip į kompanijonus. Gerai, jei jiems norint, suteiksi galimybes sužinoti daugiau ir žinias panaudoti vardan bendro tikslo (netgi konkuruojančioj firmoj).

Tai va grįžtant prie manęs asmeniškai, man patinka mano darbas (daryti internetą), bet man trūksta laiko siekti savo užsibrėžto gyvenimo tikslo – tapti žinomu žaidimų, kurie įtakos pasaulio sąmoningumą, kūrėju. Aš pats visiems sakau, kad laikas yra tiesiog toks, koks yra, o jo neturėjimas yra tiesiog neteisingas prioritetų paskirstymas. Todėl, manau, jau pats laikas perskirstyt prioritetus taip, kad bent 8 valandas per savaitę skirčiau žaidimų kūrimo praktikai ir bloginimui apie tai. Manrods, netrukus susiformuluosiu sau ir šių metų tikslus.

Kažkaip šiandien apie tai užėjo mintis. Andrius rašė, kad žiūrėjo filmą apie klasiokų žeminamus mokinius ir šių kerštą. Game Producer parašė, kad jam kaip ir daugeliui jo blogo skaitytojų patinka virtualiai kumščiuoti draugelius. Gatvėj grįždamas iš darbo mačiau vardan smagumo besismaugaliojančius paauglius; būrelį bičų su viena pana, kur vienas iš narių dėmesį atkreipinėjo niokodamas praeinamus reklaminius stendus; du girtus bičiukus, kurių vienas praeidamas pečiu stumtelėjo ir mane. Kas vyksta!?

Pabūsiu šiandien Sigmundas ir pareikšiu, kad visiems trūksta sekso!

Pirmuose kursuose vieną savaitgalio vakarą Niujorke laukėm pasirodančio grupioko iš Biržų. Šis nusileido liftu susitikt su draugais kraujuotu kumščiu.
– Kas atsitiko? – klausiam.
– Važiuoju liftu, geriu alų… – Pasakoja, – ir kažkoks lopas irgi lifte važiuoja. Sako: „Duok alaus atsigert!“ Dėjau jam į snukį. Nėr čia ko prašinėt!
Keistas bičas buvo. Kai prisigeria, tai iškart jam arba mergų, arba snukiadaužio!

Arba šiaip trūksta dėmesio ir švelnumo…

– O Berlyne saugu? – manęs paklausė Justas čia tą savaitę, kai daug svečių turėjau ir kaip tik tą naktį trise basom pėdinom pro fontaną link tramvajaus.
– Na man atrodo saugiau nei Vilniuj… – prisiminiau incidentą praėjusią vasarą, kai gauja pusplikių sportiškų jaunuolių Vilniaus gatvėj užpuldinėjo praeivius (o policijos automobilyje jiems buvo per maža vietos).

Ir štai, einant pro TV bokštą, trumpam atsiskyrusi nuo savo draugų būrio, dramblinė nacė pasivijo mus, išsiaiškino, kad mes ne vokiečiai, trenkė Živilei į akį ir pati to išsigandusi pabėgo, bandydama savo šoką užglaistyti juoku. Prie nutukėlės pribėga kažkokia blondinė ir klausia:
– Kas čia buvo?
– Chi chi chi! Daužiau tai mergai į veidą!

O aš su Justu stovim pasimetę. Tipo, bėgt keršyt!? Už kampo stovi policijos mašinos. Eit skųstis? KPŠ!?

Berlyne į žmogų nukreiptas fizinis smurtas retai pasitaiko. Dažniau į daiktus. Kad ir čia neseniai mačiau beeinančius du bičus (apie 23 m.) su panom. Ir vienas vaizduodamas labai kietą, spyrė į plakatą, o už kelių žingsnių smogė į aukščiau pastatytą tuščią butelį, kad tas nukristų ir sudužtų. Jėga, ne!? Matyt viskas dėl po Antrojo Pasaulinio karo vokiečiams primesto žudikų įvaizdžio Pasaulyje ir vokiečių komplekso dėl to. „Mes nežudikai. Mes turim daugiau proto. Mes tik šiaip stiprūs.“

Eks-kolega pasakojo, kad kai buvo vaikas, važiavo su mokykline ekskursija kažkur į Angliją ir jiems sustojus kažkokioj provincijoj, vietiniai kaimiečiai (netgi suaugę) tarsi kokius baisiausius nusikaltėlius užmėtė akmenim.

Iš kur ta agresija?

Kažkada Vokietijoj per teliką rodė publicistinę laidą apie kažkokią ligą, kuria serga daug paauglių keletą metų. Šios simptomai yra hiperaktyvumas, agresija ir pyktis. Daugiavaikėse šeimose tos ligos pasekmes skaudžiausiai (tiesiogine prasme) patiria ligonių broliai ir seserys.

Hmm.. Aš nusistatęs prieš bet kokią fizinę agresiją, nukreiptą į žmones. Bet tai kodėl man patinka žaist GTA, Postal 2, Prince of Persia ar kitus agresijos požymių turinčius žaidimus?

Gyvenimas yra gražus.

ATNAUJINTA. Čia ištrauka iš interviu su Karmapa Lama, Trinley Dorje – vieninteliu budistų lyderiu pripažintu Pekine, Tibete ir Indijoj, – po pasakymo, kad hiphopas yra tikriausiai vienas iš būdų jam būti 21-o amžiaus žmogumi:

Ar todėl ir žaidi karo žaidimus su savo Playstation? Daugelis pasakytų, kad taikingai nusiteikusiam budistų vienuoliui karo žaidimai netinkami.

Na, aš žiūriu į video žaidimus kaip į emocinę terapiją, emocinės terapijos pasaulietinį lygmenį sau. Visi mes turime emocijas, kas bebūtum – budistas ar ne. Visi turime emocijas: būnam linksmi, liūdni, susinervinę, ir turime išsiaiškinti būdą, kaip su jomis elgtis, kai jos užeina.

Taigi man video žaidimai kartais tiesiog atpalaiduoja, sumažina spaudimą. Jei turiu neigiamų minčių ar neigiamų jausmų, video žaidimai yra vienas iš būdų, kuriuo galiu išleist tą energiją žaidimo iliuzijos kontekste. Po to jaučiuosi geriau.

Agresija, kuri ateina iš video žaidimo, patenkina bet kokį norą išreikšti tą neigiamą jausmą. Man tai atrodo labai meistriška, nes kai tai darau, man nereikia eiti lauk ir daužt kam nors per galvą.

Beveik išmokau vienas jaustis taip pat gerai, kaip ir su draugais. Neužmezginėju pažinčių su žmonėm, kurių trūkumai mano akimis didensi už privalumus. Niekad pats nežengiu pirmo žingsnio, kol nesu įsitikinęs, kad gausiu tai, ko noriu. Niekad nepradedu pokalbio, jei nėra būtinybės. Arba nieko, arba viskas, – bet jokių klaidų! Vis dar neišlipu iš savo kompleksų. Vis dar bijau pasirodyti silpnas ar lūzeris.

Vakar Club der Visionäre beskaičiuodamas lėktuvus ir dirbtinius žemės palydovus išalkau ir nusipirkau picą. Valgau užsigėrinėdamas alum. Priešais matau, kaip atsisuko viena pana ten su draugais sėdėdama. Užuodė. Pajuto alkį. Nori valgyt. Draugam pasiūlė picą bendrai užsisakyt. Tie atsisakė. Galėčiau pavaišint – man užteks ir mažiau. Bet nedrįstu kalbint. Nei vokiečių, nei anglų nemoku tobulai. Bet ji tikrai norėtų. Jeigu atsisuks dar kartą, kol suskaičiuosiu iki 60, tai pasiūlysiu gabaliuką. Vienas, du, trys… Dvidešimt keturi.. Ji stojasi. Atsisuko į mane ir pažiūrėjo sekundėlei. Būsiu buržujus ar socialistas? Jau eina namo su savo draugais. Pasiūlyt picos!? Jau tolsta. Taip ir nepasiūliau… FAIL! Likau buržujus. Sotus alkano neužjaučia.

Prisiminiau vienos apie 40-ties metų bendrakeleivės iš „Baltijos“ ar „Pajūrio“ žodžius:

Kad ir kiek gyvenime pasieksi, svarbiausia neišpuikti ir būti nuoširdžiam.

Na gal kada nors…