Į traukinį įlipęs jėzus(1) atsistoja prie pat durų ir atsisukęs į lauką pro atidarytas duris šneka:
– Tai tu sakai, irgi esi vokietis, ane?
Pašnekovo dar nėra. Tačiau jau netrukus užsidarius durims, prieš akis lango atspindy pasirodo žavus vyriškis kerinčiom akim ir tvarkinga barzdele.
– Tu berlynietis? Aš irgi iš Berlyno.
Apskurėlis koketiškai pasuka galvą į šoną, perbraukia pirštais savo ilgus plaukus. Jis jaučiasi toks moteriškas! O dar šalia tokio nuostabaus vyriškio! Plepa dar kelias minutes. Stotelėj pašnekovas „išlipa“. Todėl jėzus prisėda ant sėdynės tarp kitų traukinio keleivių. Iš rankinuko pasiima vatos kempinėlę ir „pudruojasi“ sau veidą.
Berlyne tokių jėzų esu matęs bent tris. Jie niekad neprašo išmaldos. Jie niekad nepardavinėja benamių laikraščių. Nemačiau aš jų girtų. Ir visur po vieną. Nelabai kas su tokiais nevalyvais nori bendraut. Visuomet laikosi atstumo. Todėl jie susikuria sau antrą pusę. Susikuria sau draugus. Kuriais tiki ir pasitiki.
(1) Paminėtas vardas neturi jokių tiesioginių nuorodų į religiją. Asocijacija panaudota tik išvaizdos apibūdinimui sustiprinti.
– Man šiandien depresija…
– Kas atsitiko?
– Per daug informacijos mano galvoj.
– Tai išvalyk atmintinę!
– Gal reiktų prisigert ir nužudyt keletą smegenų ląstelių?
– Bet tada negalėsi suvaldyt, kokią informaciją pasilikti!..
Štai atvažiuoji į užsienį, vietinės kalbos dar gerai nemoki, bendrauti su vietiniais vengi, o buitinius dalykus vis vien reikia atlikti. Tokiais atvejais ypač padeda visokios automatizuotos sistemos.. Tęsiu savo rašinių seriją, kaip išgyventi užsienyje.
Pasaulis modernizėja ir daugelį darbų, kuriuos anksčiau atlikdavo žmogus, dabar atlieka robotai. Pavyzdžiui, vis dažniau prekybos centruose galima aptikti savitarnos kasas, kuriose pirkėjas pats nusiskenuoja prekes, pats sukiša pinigus ar kortelę į automatą ir laimingas eina su pirkiniais namo. Vos vienas prižiūrėtojas gali dirbti prie kelių savitarnos automatų. Taigi sutaupoma daug darbo rankų. O užsienietis kaip tu gali įsigyti reikiamų daiktų, apeidamas bendravimą nežinoma kalba. Lietuvoj tokia savitarnos kasa jau irgi teko pasinaudot IKI parduotuvėj netoli Gravity klubo.
Ko Lietuvoj dar neteko matyt – tai taros pridavimo automatai. Atsineši į parduotuvę maišelį butelių ar skardinių, sukiši vieną po kito į skylę automate, paspaudi mygtuką, kai baigta, ir gauni čekį, už kurį ką nors nusiperki ar išsikeiti į pinigus. Vienąkart pridavęs savo Red-Bull skardines nusipirkau vakarienę ir dar gavau kelis centus. Šitą procesą netrukus reiks pakartot, nes po stalu jau prisikaupė maišelis.
Dar vienas geras dalykas yra automatizuotos skalbyklos (iš tokių Marla vogė drabužius ir pardavinėjo panaudotų daiktų parduotuvėse filme Fight Club). Tokia skalbykla kaip tik šiuo metu naudojuosi. Ateini, sumeti skalbinius į laisvą mašiną, nueini prie pinigų automato, sumeti monetas ar sukiši banknotą, paspaudi savo skalbimo mašinos numerį, tada įmeti dar pinigų, paspaudi skalbimo miltelių mygtuką, tau į indelį atseikėja nustatytą kiekį, kuriuos supylęs į mašiną gali ją paleisti, o tada varyt į netoliese esančią kavinę ir valandai pasėdėt prie knygos ar interneto. Turint dar monetų ir laiko, galima po visko išsidžiovint išskalbtus drabužius specialiuose džiovintuvuose.
Va tik vieną kartą apturėjau tokį nuotykį skalbykloj, kai viena gerai neprimatanti ir truputį ne viską toje automatikoje suprantanti moteriškė sumokėjo už skalbimą mano mašinoje, kur jau ir taip buvo sumokėta.. Ir tada pradėjo panikuot ir suspaudė visus įmanomus mygtukus ant skalbimo mašinos ir paleido skalbimą dar be skalbimo miltelių. Aš pradėjau angliškai keiktis (KoЯn‘ų įtaka), ko pasekoje vėliau galvojo, kad aš anglas, atsiprašinėjo, toliau panikavo ir bandė skambinti į informaciją bei atgauti 2,50 €.
O štai kitą kartą toje pačioje skalbykloje susipažinau su dviem ispanėm, kurios InterRail programa keliavo po Europą. Jos ten vietoj išsirenginėjo ir skalbėsi visko kuo įmanoma daugiau. Mat priešaky laukė dar daug šalių aplankyt.
Visokių tokių automatų naudojimosi instrukcijos dažniausiai būna parašytos vietine kalba, bet su šiuolaikinėm technologijom didelės problemos nėra – tereikia nusifotografuoti instrukciją, o paskui prie interneto išsiversti į kalbą, kurią moki, kad ir http://translate.google.com svetainėje.
Savaitgalį apsilankiau didžiausiame lietuviškame muzikos ir menų festivalyje „Be2gether“. Štai keletas įspūdžių..
Apie dešimt kilometrų kelio į festivalį buvo žvyras, todėl kelionė buvo šiek tiek kratanti ir dulkėta. Kiekvienas privalėjo turėti pasą ar ID kortelę, kad parodytų policininkams apsaugos poste, mat festivalis bazavosi prie pat sienos su Baltarusija, Norviliškių kaime su pilim.
Oras buvo ekstremalus. Penktadienį mus pasitiko nesibaigianti audra, o šeštadienį – kepinantis karštis. Palapines teko statyt ant šlapios žemės, bet dieną buvo neįmanoma ten miegot, nes buvo karšta kaip šiltnamy.
Gerai, kad turėjau lietpaltį, pirktą praėjusiam lankytam festivaliui. Šis apsaugojo mane ir viso būrio bilietus nuo lietaus, kol stovėjau iiiilgoooj eilėj išsikeisti bilietus į juosteles ant rankų. Deja, neturėjau botų, todėl penktadienį pėdos plaukiojo šlapiuose batuose.
Sako, kad festivalyje buvo apie 70 grupių iš viso Pasaulio (asmeniškai per visas dienas girdėjau kokią 20). Pagrindinis atlikėjas, kurio norėjau pasiklausyti, buvo Tricky. Jo pasirodymas nebuvo įspūdingas ar ką, bet buvo šaunu, kad prieš savo koncertą jis malėsi tarp žiūrovų klausydamasis BIX’ų. Penktadienį man geriausias muzikos ir menų dalykas buvo Etienne de Crecy Live pasirodymas, kur techno bytas buvo akomponuotas vizualiai mirksinčiu kubu, kuriame sėdėjo DJ. Geriausias audio-vizualinis šou šeštadienį buvo Groove Armados koncertas (net mėnulis danguje užtemo per tą koncertą). O išvis geriausi muzikiniai atradimai buvo latvių sunkiojo roko grupė Coming Soon ir lietuvių roko ir popso grupė Živilė Ba, kurie koncertavo sekmadienį.
Be2gether – tai ne tik muzika. Buvo daugybė įvairių maisto ir gėrimų virtuvių; salės išmokti indiškų šokių, breiko ar kvikstepo; rampos bmx dviratininkams bei riedlentininkams; ekranas žiūrėti olimpinį kašį; nešvarūs šokiai purve; ir daugybė kitų dalykų. Žmonės buvo taikūs, kūrybingi ir sąmojingi. Bešokant pagal LTJ Bukem feat. MC Conrad muziką Sobieski Uogų klubo palapinėje, pastebėjau grupelę žmonių, kartojančią mano judesius. „KPŠ?“ – pagalvojau. Po kiek laiko grupelės lyderė pirštu įbedė į kitą žmogų ir visi pradėjo kartot jo judesius. Buvo tikrai juokinga. Kitas linsmas dalykas buvo kaukė padaryta iš kiniškos popierinės lempos ir visokių pakuočių, ir užmaukšlinta miegančiam girtam bičui, kuris netrukus tapo vakaro fotosesijos žvaigždė.
– Živile, aš tave irgi myliu! – sušuko linksmas vyrukas dainininkei per jos koncertą.
– Aš jus myliu! – ji atsakė publikai.
– Tai gali mane vadinti „tu“, – pratęsė vyrukas…
Šeštadienį buvau nuvežtas apie 20 km nuo Norviliškių prie Poškonių ežero, kur jau lankėsi daugybė Be2gether šventėjų. Praleidom čia pusdienį, per kurį nudegiau odą, bet buvo vis vien smagu. Vienintelis dalykas, kas nepatiko, kad stori vietiniai kaimiečiai murkdė laisvas festivalio merginas su visais drabužiais į vandenį per prievartą joms nenorint. Buvo tikrai karšta tą dieną, bet žmonės turėtų vienas kitą gerbti.
Kaip bebūtų, festivalis buvo jėgiškas ir ačiū Inai ir Giedriui, Aivarui, kitam Giedriui, Viktorui, Monikai ir Dimai, Rasai, Ignei, Viktorijai ir Dominykai, Agnei ir Ingai, Deimantei ir Justui, Vaidai ir visiems kitiems už puikią kompaniją ir gerai praleistą laiką!
„Keleivis Bendoraitis Aidas paskutinį kartą kviečiamas prie vartų numeris du į Berlyną!“ – pagaliau įsiklausiau, ką kitapus apsaugos pranešinėja per mikrofoną. Gi ką tik viena eilė, kurioje stovėjau, buvo netikėtai nutraukta ir teko stovėti iš naujo prie kitos. Kitų žmonių perduotas nerimas, kurį tuomet praleidau pro šalį, dabar sugrįžo ir peraugo į paniką:
– Praleiskit, praleiskit, čia mane kviečia! Shit! Ką daryt!
– Gerai, gerai, prašom! – man užleido vietą prieš mane stovėję žmonės. Sukroviau visus daiktus be jokių apsaugos leidimų ar komentarų į dėžutes ir sugrūdau į rentgeno tunelį. Nieko nelaukęs praėjau metalo detektorių..
„Cyyyyyyyyy“ – kažką aptiko.
– Nusiaukite prašom batus ir padėkit ant takelio – ramiai užlaikė apsauginis. „Važiuokit batai“ – skubėjau akis išdegęs. Šįkart praėjau metalo detektorių be triukšmo. Diržą, telefoną, piniginę susimečiau tiesiai bet kur į kuprinę, prigriebiau ką tik išlindusius batus į ranką ir pasileidau bėgti.
– Į Stokholmą? – paklausė pakeliui prie trečių vartų stovinti palydovė.
– Ne! Į Berlyną!
– Tai bėkit ten – pamojo ranka.
– Kur čia į Berlyną? – paklausiau suvenyrų pardavėjos.
– Va čia! – parodė jau prabėgtus vartus ir užsinešiau ant prakasų.
– Štai bilietas ir ID kortelė.
– Ačiū! – nusiplėšė šaknelę – Bet žinokit, autobusas jau išvažiavo lėktuvo link…
…
– Barža barža.. Čia Berlyno terminalas! Perduokit ekipažui, kad turime trūkstamą keleivį. Kartoju, barža barža..
Aš tuo metu aviausi batus ir stebėjau sužymėtais oro uosto keliais tolstantį autobusą.
– Tai jau užsižiūrėjot kašį turbūt? – paklausė apsaugos darbuotoja.
– Nea. Čia prie apsaugos truputį nesąmonės, – atgavinėjau kvapą besisegdamas diržą.
– Štai jus individualiai paveš! – parodė ką tik atvažiavusį specialų lengvąjį automobilį. Iškilmingai kaip su kokiu taksu ratais-kvadratais per plyną lauką buvau privežtas prie lėktuvo, į kurį jau ką tik buvo sulipę visi keleiviai.
– Labas rytas! – dar spėjo su manim pasisveikinti lėktuvo palydovai.
– Labas rytas! – pasakiau paskutinius lietuviškus žodžius šiandien ir susiradęs savo vietą ir prisisegęs diržu lūžau miegot.
– There are friends for season, for reason, and for a lifetime!(1) – sako indas Džonas. Šiais virtualių socialinių tinklų laikais daugelis iš mūsų turi dešimtis ir net šimtus draugų, kurių dalies nėra gyvenime matę, o su kai kuriais tėra tik keliais sakiniais persimetę. Vieni draugus kolekcionuoja, kiti apsvarsto ir trina iš sąrašų. Bet žmogaus ryšys su žmogumi yra labai svarbus išlikimo faktorius. Ypač kai esi svetimoje šalyje.
Prisimenu laikus, kai studijuodami gyvenom 220 in ICE trise, keturiese ir kartą net penkiese, o ką bekalbėt apie besilankančius svečius ir protarpiais rengiamus vakarėlius… Keletą kartų yra tekę porai savaičių likti vienam, kai buteliokams atostogos, o man darbas. Ir jau kokį trečią vakarą pradėdavo važiuot stogas, mąstydavau balsu ar dainuodavau skaitinius, kad bent kokį garsą girdėčiau, ar intensyviai kviesdavau draugus bei pats lankydavaus svečiuose. Man reikia socializacijos. Tik per kitą žmogų gali išreikšt save. Kas iš tavo meno, jei neturi kam parodyt? Kas iš pamatyto filmo ar perskaitytos knygos, jei neturi su kuo pasidalinti įspūdžių? Kas iš papasakoto anekdoto, jei tik sienos jį teišgirdo? Vien dėl šito poreikio pabendrauti su kuo nors, daugelis vienišų žmonių turi naminius gyvūnus. Vien dėl šito poreikio pabendrauti taip sėkmingai veikia internetas.
Nesu iš tų, kurie lengvai susipažįsta ir susidraugauja. Tačiau vien jau stebėdamas komunikabilesniųjų gyvenimus, pastebiu, kad per pažintis galima pasiekti daug daugiau ir paprasčiau, negu kitais būdais. Per pažintis galima rasti trūkstamų daiktų, norimą darbą, naujų pramogų, naujų draugų, meilužių, antrą pusę, paklydimų ir išminties… Šituose ryšiuose visai nebūtina būti ieškančiu naudos ar išnaudojamuoju. Kartais gali būti tarpinė grandis, kuri suveda du žmones, matydamas, kad vienam reikėjo tokio kaip kitas. Kaip bebūtų, vis labiau praktikuoju pažinčių mezgimą ir palaikymą. Nors pažįstu daug pozityvių ir įdomių žmonių, negaliu teigti, kad visi taip greit tampa draugais. O ir neturiu tokio tikslo susidraugauti su visu Pasauliu. Vis dėlto, turėti daug pažįstamų yra lengviau negu turėti keletą, nes vienam iš jų nusigręžus, gyvenime yra dar pakankamai atramos taškų. Gal čia ir plastikinis vartotojiškas požiūris, bet c’est la vie(2).
O kaip ten su internetu? Virtualūs socialiniai tinklai yra gerai palaikyt realiems ryšiams, kai kitokiais būdais to padaryti neįmanoma dėl per didelio atstumo. Bet ar tai tinkama terpė santykiams užmezginėti – suabejočiau. Sakai, neturi laiko pažinčių rato plėtimui? Gali būti ir taip, bet jeigu viską iki šio sakinio sudainavai savo šuniukui, tai pats laikas susigriebti ir susirast daugiau draugų.
1 (angl.) Būna draugų sezonui, būna iš reikalo ir būna visam gyvenimui! 2 (pranc.) Toks gyvenimas!
Būna, visai užsimirštu, kad gyvenu Vokietijoj. Galvoju beveik visada lietuviškai (kartais neverbališkai), šneku lietuviškai ir angliškai, girdžiu įvairiausių kalbų – italų, ispanų, rusų… Berlynas labai tarptautinis miestas. Tiek tarptautinis, kad paskendus rutinoje ir nebegalvojant apie tapatybę, jį galima pavadinti savu. Pragyvenau jau čia visai nemažai. Ir ką!? Išgyvenau! Tad nusprendžiau pradėti naują rašinėlių ciklą apie išlikimą svečioje šalyje. Kai dabar sienos atviros ir daug keliaujančių, tai gal kam pravers likimo brolio patirtis. Likimas? Koks likimas? Ką pasėsi, tą ir pjausi. Kaip nusiteiksi, taip ir turėsi.
Džiaugiuos, kad nuo vaikystės laikau save optimistu. Daug visokių išgyvenimų ir neigiamų emocijų teko patirt, bet visąlaik tikiu, kad ateity bus gerai. Ir tas tikėjimas padeda išgyventi sunkias akimirkas. O sunkumų visi turi. Tik vieni į juos reaguoja skųsdamiesi ir nuolat ieškodami paguodos, o kiti stengiasi juos spręsti arba ignoruoti ir gyvenime pastebėti tik šviesiąją pusę. Keliaujant rožiniai akiniai labai svarbu, nes ten privalai būti daug atsakingesnis už save, negu gimtoj šaly, kur gali visuomet rast pagalbos ar bent paguodą. O pozityvus mąstymas padeda išgyventi problemas jas paverčiant iššūkiais.
Pozityvus nusiteikimas yra ne kas kita kaip saviapgaulė, ką pabrėžtinai kritikuoja pesimistai (dažniausiai save laikantys realistais) bei satanistai. Atseit: „Gyvenimas yra šūdo krūva, kurioj mes kasdien kapanojamės, ir tik nevispročiai gali pastoviai šypsotis ir naiviai tikėtis džiugių pasikeitimų“. Bet visgi tapęs įpročiu, pozityvus mąstymas tampa mūsų dalimi (tas pats gali atsitikti ir su negatyviu mąstymu). Ir šitoks užsiprogramavimas būti „kvailuoju“ optimistu padeda įveikti kliūtis ne tik vienkartinėse kelionėse, bet ir visam gyvenimo kelyje.
Dauguma optimistų, kuriuos pažįstu, sako, kad jiems reikia pasistengti išlaikyti tą optimizmą. Kitaip tariant, užsidėti rožinius akinius, kai kaupiasi ašaros. Visiškai natūralių pozityvaus mąstymo praktikuotojų pažįstu nedaug. Tai tikriausiai priklauso ir nuo charakterio tipo bei auklėjimo vaikystėj. Bet vis dėlto, kaip tada užsiprogramuot?
Optimizmas neatsiejamas su tikslo siekimu. Ateities vizija sustiprina tikėjimą šviesesne ateitimi. Ir sukelia motyvaciją veikt tos vizijos kryptimi. Dažnai pokalbis su motyvuotu žmogumi man taip pat įkvepia ryžto siekti savo tikslų. Taigi sakyčiau, aiškus tikslas ir motyvas jo siekti žmogui suteikia tam tikro charizmatiškumo. Taigi tikslo susiradimas ir jo kryptingas siekimas ir būtų raktas į optimizmą.
Pozityvumas susijęs ir su tam tikru atsainumu, kuris yra gerai rizikuojant ar atliekant kažką pirmą kartą: „Man nusispjaut, jei nepavyks! Dzin. Kada nors bus geriau!“ O kelionėse dalykų, daromų pirmą kartą, pasitaiko dažnai, pvz., paprastas apsipirkinėjimas parduotuvėj, kai pardavėjas nemoka nė vienos tavo mokamos kalbos ir reikia susišnekėti gestais ir pirštais. Be to rizika gamina adrenaliną, o tas yra geras prieskonis gyvenime.
Taigi, išvykstant iš gimtinės, kiek tai bebūtų – savaitei atostogų, vasarai padirbėt, ar semestrui pastudijuot – reikia gerai nusiteikti. Gi kaip šauksi, taip atsilieps. O gera nuotaika užkrečiama ir dar magnetiškai traukia kitus žmones. Bet apie juos – kitą kartą.
– Nežinojau, kad Lietuva įžymi saldumynais! – pajuokavo kolega vokietis, komentuodamas dvi per kelias valandas suvalgytas lietuviškų šokoladinių saldainių dėžutes, kurias parvežiau bendradarbiams paragavimui.
– Na. Lietuva ir nėra tuo įžymi.
– Bet buvo vis tiek skanu. O jūs turite kokį nacionalinį patiekalą?
– Na turim cepelinus. Tai tokie bulviniai kamuoliai su mėsa viduje. Kartais viduje būna varškė arba grybai.
– Tai rusiškas maistas? – mandagiai pokalbį palaikinėjo vokietis.
– Neminėk Rusijos! – įsiterpė kitas kolega prancūzas, apkeliavęs daugumą Europos šalių, įskaitant ir Lietuvą, ir pakoregavo klausimą. – Tai jūs ten valgote tokius pigiai pagaminamus ir sočius patiekalus?
– Nebūtinai.
– Na ką dažniausiai valgot?
– Na valgom itališką maistą – picas ar makaronus. Valgom daržovių ir mėsos troškinius. Kotletus su garnyru…
– O kuom Lietuva įžymi? – tęsė vokiečio pradėtą temą.
– Iš maisto?
– Ne šiaip. Apskritai.
– Hmm.. Galėčiau parodyt keletą reklaminių Youtube vaizdelių..
– Tai taip papasakok, kuo tavo manymu Lietuva įžymi, – domėjosi prancūzas. Tuo tarpu aš permečiau mintyse dar vakar žiūrėtą filmuką ir papasakojau apie Pasaulio galiūną ir krepšinį.
– O be sporto?
– Hmm.. Na Vilnius kitais metais bus Europos kultūros sostine, kaip kad šiemet Liverpulis.
– Jo. Tas gerai. Nes Pasaulis sužinos apie Lietuvą daugiau. Kaip kad buvo su Lille, Prancūzijos miestu. Šiaip aš galvoju, kad Vilnius labai sparčiai modernėja. Kaip ir visos post-komunistinės šalys. Greičiau nei tarkim Berlynas.
– Na man tas atrodo normalu, nes aš gi užaugęs Lietuvoj ir pripratęs prie pokyčių.
– Aš buvau pavyzdžiui Budapešte prieš šešis metus ir prieš du. Ir tie miesto pasikeitimai labai akivaizdūs. O Vilnius irgi atrodo greitai besinaujinantis. Man patiko Vilnius. Tik nepatiko, kad daug skinų.
Tai kuo ta Lietuva įžymi Pasauliniu mąstu, po galais? Turim įžymių žmonių, bet tik vietinės reikšmės arba tik labai specifinėse srityse. Sporto pasiekimai? Na nėra rezultatai tokie nuostabūs, kad apie juos sužinotų ir nesidomintys sportu. Dviračiai, disko metimai ar galiūnų konkursai pernelyg nepopuliarios sporto šakos. Kultūra? Kažkaip negirdėjau nė vieno lietuviško filmo, muzikinio atlikėjo, spektaklio ar dailės darbų ekspozicijos, kas būtų privertę Pasaulį aikčioti. Kai Berlyne vyksta koks nors tarptautinis renginys, kuriame visos šalys prisistato, Lietuvos atstovai ypatingai sugeba kukliai neišsiskirti. Tariame, turintys turtingą istoriją, bet ją už Lietuvos ribų visi interpretuoja skirtingai. Moksle lyg kažką esam pasiekę lazerių srity, bet apie tai niekas nieko negirdėjo. Tarptautiškai žinomo prekinio ženklo irgi neturim. Atseit gaminam gerą alų? Kol kas dar nesu girdėjęs gerų atsiliepimų apie lietuvišką alų iš nė vieno vokiečio, jo ragavusio. Net ir lietuviai, gyvenantys Vokietijoje, dažnai iškeičia lietuvišką į vokišką, ir yra tam pagrindo – juk Vokietija jau užsirezervavusi geriausių aludarių titulą. Didžiuojamės cepelinais. Bet jie skanūs tik mums patiems. Nepratusiam jie atrodo nepatraukliai ir per sunkūs skrandžiams. Tarp visa ko reklamuojamės kaip gražuolių šalis, bet už kadro smerkiam seks-turizmą.
Žvilgtelkim iš kitos pusės. Kas ką gero gali pasakyt apie Islandiją, Vengriją, Rumuniją, Slovakiją ar Slovėniją. Tai nedidelės šalys. Kažkur toli. Todėl ir visai neįdomios. Tiesiog pilkos dėmės mūsų smegenyse saugomuose žemėlapiuose. Na nebent turi verslo partnerių iš tų šalių, arba koks kursiokas pagal apsikeitimo programą iš ten atvykęs, arba mėgsti keliauti, arba turi keliaujančių draugų, arba šiaip domiesi politika, geografija ar kultūromis… Tokiais atvejais apie tas šalis žinosi daugiau. O jei kasdien mirksti rutinoje „darbas-maistas-telikas-miegas“, tuomet apie tas šalis žinai ne daugiau, nei užsienietis apie Lietuvą – tokią tolimą ir neįdomią.
Arba va. Pakelkit rankas, kas ką nors žino apie 2004 metų Europos kultūros sostinę Lille? Ačiū. Jau galit nuleisti. Ar nebus panašiai su Vilnium? Tuolab, kad 2009 Europos kultūros sostine bus ir Austrijos miestas Linz. Miestas-konkurentas žymesnioj šaly?
Lietuvai reikia visuomeninio tobulėjimo. Atviresnio, globalesnio požiūrio į save. Kiekvienas žingsnis, kurį mes padedam, įmina pėdsaką ne tik į asmeninę gyvenimo istoriją, bet ir į visos šalies istoriją. Kiekviena akcija, kiekviena veikla, kiekvienas poelgis, kiekviena iniciatyva formuoja šalies įvaizdį. Tiek aktyvizmai, tiek plaukimas pasroviui prisideda prie užsienio nuomonės ar jos neturėjimo apie Lietuvą! Ateitis priklauso nuo mūsų! Balsuokit už mane. Mano numeris 6. O jei rimtai, tai kol neturim erdvėlaivių iš kosmoso, tol būsim eilinė post-komunistinė valstybė su vietinės reikšmės įžymybėm. Lietuvai reikia, kad ją ar jos atstovus dažniau rodytų televizoriai užsienyje. Ir jau geriau – iš pozityviosios pusės, bent jau kol susiformuos ir nusistovės šalies įvaizdis. Asmenišką Tėvynės(1) įvaizdžio formavimą galime pradėti nuo logotipo rinkimų. Čia dar vienas pasirinkimo variantas, įkvėpęs mane šitoms blevyzgoms.
Tai žėsim, ką ateitis parodys. O šiaip būtų įdomu išgirsti kitų emigrantų bei keliauninkų pasakojimų apie Lietuvą užsieniečių akimis. Ir apskritai, nuomonių apie Tėvynės įvaizdžio gerinimą.
(1) Nenaudojau šito žodžio nuo pradinių klasių laikų, kuomet mokyklose skelbiamoj ideologijoj buvo aktualus Lietuvos išsilaisvinimas. Dabar gi laisvė – savaime suprantamas dalykas. Nebent kartais prisimenam Eurekos Eurikos Masytės dainą.
Kelionėje į Londoną, be kita ko, turėjau užsibrėžęs tikslą susirasti 10 Banksy grafičių. Nes kaip čia būt Didžiosios Britanijos sostinėj ir nepasižiūrėt šito etaloninio gatvių vandalo darbų?
Jau vos atskridęs po pusryčių prasinešiau Temzės paupiais bei aplinkiniais kiemais, ieškodamas žiurkių anarchisčių ar policininkų kompromituojančiose situacijose. Nulis. Niekur nieko nėra. Tik visas gatves stebi apsaugos sistema CCTV.
Vakarop, belaukdamas Viktoro, turėjau laisvą pusvalanduką, tai nuėjau iki Waterloo stoties rajono, nes ten, pasak Banksio grafičių žemėlapio, turėjau rasti bent 15 piešinių. Vienoj gatvėj ant įėjimo stogelio radau užmestą kelio darbų bokštelį – panašu į ieškomojo braižą. Bet nėra jokių garantijų. O grafičių irgi nėra.
Na ir netoli restauruojamo tunelio radau kažkokius kažkada senovėj per trafaretus išpurkštus kleckus. Irgi panašu, nors turinio nesupratau.
Kiek kalbėjau su vietiniais gyventojais, daug kas net nežino, kas tas Banksy ir niekad nėra matę jokių jo darbų. Bet va vienas bičelis, parodęs nerealų barą „Polka“ Lenkijos gatvėj, taip pat nubraižė ir nupasakojo vietų pankiškam Camden Town mikrorajone, kur galėčiau rasti porą žymių grafičių, mat gyvenęs ten ir kasdien tuos grafičius praeidavęs. Deja nė vieno iš jų neradau – gal buvo uždengtas kokia reklama arba kaip tik toje vietoje, kur statybininkai uždažinėjo ką tik pastatytą tvorą… O iki kito grafičio nebeužteko laiko nuvažiuot.
Kurį laiką joks ieškotas grybas neišlindo iš po lapų. Ko gero dauguma grafičių jau seniai nuplauti lietaus arba uždažyti. Bet štai paskutinę apsilankymo dieną, su Vita besibastant kažkokiam gan prabangiam gyvenamajam rajonėly netoli upės, netikėtai užklydau dozes iš kibiro žvejojantį vaikiuką. Oh yes! Dar vienas. Ir visai naujas. Gaila, kad jie taip greitai blunka.
Taigi bendrai sudėjus, įvykdžiau beveik trečdalį savo paieškų misijos. Smagu vis vien, nors tikėjaus daug daugiau jų rast. Ką čia bepridursi, Londonas kur kas didesnis, nei įsivaizdavau.
Mat priešaky laukė dar daug šalių aplankyt.
Loading ...
