Vakar visas pasikėlęs, kur buvęs, kur nebuvęs, prakirtau debesį nusileidau į vieną iš dviejų Milano oro uostų. Kaip ir žadėjo orų prognozėje, mane svetingai pasitiko lietus, kuris dar po valandėlės važiavimo iki centrinės stoties draugiškai man aprodė miestą.
Vos išlipus iš autobuso, prie keleivių pripuolė paslaugų sferos darbuotojai, siūlydami pirkti skėtį arba važiuoti kur nors taksu. Nekreipdami į juos dėmesio, su Viktoru sulindom į metro ir nuvažiavom iki Duomo stoties, kur išsiskyrėm kiekvienas su savo reikalais. Tiesa, aš gal ir be reikalo – tiesiog dėl pažinimo.
Išlindau į lauką ir atsidūriau aikštėje priešais galingą baltą gotikinę Duomo katedrą. Kiek dešiniau šalia abstrakčios skulptūros ant restauruojamo pastato buvo užkabintas didžiulis ekranas (bent dukart didesnis už tą, kur ant Operos ir Baleto teatro Vilniuj), per kurį praeiviams smegenis užkišinėjo itališkų prekinių ženklų (Gucci, Armani, D&G ir t.t.) reklamomis. Į kairę nuo katedros pastebėjau daugybę krykštaujančių jaunų žmonių, su spalvotais skėčiais, susirinkusių prie barokinio stiliaus prekybcentrio. „Turistai…“ – pagalvojau. O už nugaros buvo pastatytas angaras, kuriame įsitaisiusi kažkokia muzikinė radijo stotis.
Patraukiau, kur akys veda. Be žemėlapio. Be tikslo. Be išankstinės nuomonės. „Nustebink mane, Milanai!“
Architektūra po Berlyno labai atgaivina. Senamiestyje derinamas neo-klasicizmas ir modernizmas. Nemažai transporto žiedų su monumentais vidury. Šen bei ten šmėsteli vijokliais apaugintos metalinės arkos, namukai ant namų ar makdonaldas. Net ir blokiniai daugiabučiai pastatyti taip, kad atrodo estetiškai gražiai. Turėtų patikti Rasai.
Kone prie kiekvienos parduotuvės ar metro išėjimo, bent pora apytamsių žmonių siūlė pirkt skėtį. Platus pasirinkimas – keletas spalvų ir pora dydžių. Juokingiausia, kad daugybė šiukšliadėžių buvo pripildytos sulūžusių skėčių. Vėjo tai nebuvo. Tad kokia ten kokybė?
Parduotuvėse ir kavinėse suskleisti lietsargiai sukišami į specialią skėtinę prie durų. Kinų kvartale ypač mažose krautuvėlėse, skėtinės pastatytos lauke. Kol apsipirkinėji valgyt – tau į skėtį prilyja.
Gatvėse bei rūbų parduotuvėse vyrauja klasikinis ir išvaizdus kasdienis stiliai. Apsauginiais dažnai dirba kostiumuoti juodukai. Kinų kvartale irgi daug mados parduotuvių tokiais pavadinimais kaip „Rebekos mada“, „Džiani mada“, „Kosmoso mada“ ir pan. Bet visose jose pardavinėja tokius pat violetinės spalvos drabužius su blizgučiais. Kostmosas. Turėtų patikti Viktorijai.
Klubai, sako, visi panašūs. Viename iš Milano geriausiųjų vakar buvo Erasmus vakarėlis. Pagal muziką ir interjerą klubas labiausiai priminė „Matrix“ Berlyne arba buvusią „Karoliną“ Vilniuje. Išlaižytas interjeras ir žmonės, pop muzika su smarkiu bytu, medžiokliai italianai ir karštos pusnuogės pupytės. Turėtų patikti Mantui.
Na ką. Drabužiai jau baigia džiūt. Lietus lyg ir nustojo. Eisiu pasiieškot kokios picerijos. Reik papusryčiaut.
Nors tekstą gludinau kone savaitę, vis vien galutiniam variante yra man nematytų redakcijos pakeitimų. Pora vietų net nepatinka. Bet šiaip vis vien smagu! 
Loading ...
