Jei po šito įrašo bloge daugiau nepasirodysiu, tai greičiausiai būsiu sprogtelėjęs.
Grįžta šiandien Tobi’s iš pietų pertraukos ir klausia:
– Girdėjai naujieną!?
– Kokią?
– Čia traukinių stoty darbininkai atkasė bombą.
– Ką? Kokią bombą?
– Bombą! Bum! Iš Antro Pasaulinio karo laikų. Apie 20 kg.
– Na tai ką? Pagrindinėj stoty?
– Nea. Čia. Hackescher Markt. Jei pasitvirtins pavojus, tuomet gali būt evakuotas visas rajonas. 5 km spinduliu.
– Jo? Tai eisim namo? O kaip praneš?
– Arba tiesiai ateis, arba per garsiakalbius.
– O tai kaip sužinojai apie tą bombą?
– Stovėjau su draugeliu prie banko ir pradėjo viena po kitos į mikrorajoną važiuot policijos. Tai paklausėm praeinančių policininkų, kas atsitiko. Tie papasakojo.
Štai kitas bendradarbis išgirdęs gandą mintyse perbėgo visą savo gyvenimą. Po akiniais sudrėko akys.
– Na ja. Istorijos palikimas… – pasakė atsidūsdamas. Neseniai susilaukė vaikelio, o dabar toks pavojus gresia gyvybei ir visai susikurtai jo gyvenimo laimei. O gal ko iš artimųjų yra netekęs per sprogimą…
Nusprendžiau, kad pats laikas pasidaryt ir pačiam pietų pertrauką ir nueit pažioplinėt. Jei sprogsim, tai sprogsim šiaip ar taip. Penki kilometrai – didelis atstumas. Koks skirtumas, ar mirt nuo tiesioginės sprogimo bangos, ar nuo užgriuvusios sienos.
Taip. Hackescher Markt aikštėj privažiavę pilna policijos automobilių ir sustoję lanku. Specialieji būriai užėmę savo pozicijas… Kažkokie pankai sugalvojo susėst su savo šunėkais to lanko vidury ir sudaryt įspūdį aplinkiniams, kad čia dėl jų tiek policijos privažiavę. Fluxus.
Hmm.. Kur čia bomba galėtų būti atkasta? Pasivaikščiojau aplink traukinių stotį. Aha. Statybos vyksta iš anos pusės tarp traukinių stoties ir „Instituto Cervantes“, kur Kristė ispanų kalbą lankė. Bet šioje aplinkoje policijos nėra. Gal specialiai, kad nesukeltų panikos praeiviams? Tik vos keli darbininkai. Štai pora darbininkų ką tik kažkokį sunkų daiktą įnešė į konteinerį. Spėjau pamatyt vos uždarant duris. Kas ten tiksliai – neaišku. Bomba? Čia dar atvažiuoja vilkikas… Viskas ramiai nekeliant bangų? O policija tik nukreipinėja dėmesį? Kaip bebūtų… Dzin… Bet tuos pankus tai reikia nufotografuot.
Taigi parvariau į studiją pasiimt fotoaparatą. Ir atgal. Pykšt. Pykšt. Jau policija pankus varo namo. Pykšt. O grįždamas užsukau į Starbucks’us kavos su karamele. Gal čia bus paskutinė mano gyvenimo kava.
Žmonės čia ramūs. Verda normalus gyvenimas. Pardavėjas pamokiau, kaip rašyt mano vardą.
– Beveik kaip „Aida“! – linksmai susiejo su opera. Pamiršau paprašyt išsinešimui, tai teko prisėst ir dar pažiūrėt į ramybę.
Štai neseniai susipažinusių keturiasdešimtmečių porelė vėl susitiko ir meilikauja vienas su kitu. Kol jis nuėjo palaukt eilėj ir pajamt kavos, moteris atseit skaito žurnalą ir pirštų galiukais glosto sau krūtinę – įsivaizduoja kas bus toliau šiandien. Jis pareina su kava. Prisėda nebe priešais, o šalia. Atseit pasidomi, kas čia skaitoma. Dirbtini veiksmai užpildantys erdvę, bet porelės jausmuose nematau dirbtinumo.. Miela.
O štai prie kito staliuko susitinka seniai besimačiusios draugės. Geros senos draugės. Nudžiunga viena kitos sulaukusi ir apsikabina. Tuoj kalbėsis apie savo aktualijas, juokaus, keisis emocijom kaip ir kitos dvi prie trečio staliuko. Gražu.
Aš peržiūrinėju, ką pavyko nufotografuot. Galvoju apie laikinumą. Paskęstu savo gyvenimo visumoj. Ne atskiruose istorijos taškuose, o tiesiog tokioj pilnatvėj, kokią man pavyko pasiekti šiuo momentu. Ne. Mirt dar nenorėčiau. Gyvenimas gražus ir jame yra dar daug ko, ką norėčiau nuveikt. Galvoju apie neseniai užsiliepsnojusius gilesnius jausmus. Apie ženklus. Ir sąryšius. Dar nenorėčiau mirt! Bet jei ir mirčiau, būtų dzin. Negaliu pakeisti kažko, kas ne nuo manęs priklauso. Likimas? Ne! Tiesiog aplinkybės, kurias sukuria kiti žmonės.
Ir gal bus tas bum. Ir nieko daugiau nebus nei šiandien, nei ateity. Kažkas išmoko naujo vardo rašybą tik kelioms valandoms. Kažkas sukūrė svajonę, kuri netrukus bus užgesinta. Kažkieno kalba apie gyvenimą užstrigs gerklėje. O mano jausmai panelei tolumoje bus paskutinė mintis.
Mantas (22:28):
o geras, o pagalvoji, kokia kekse(1) galejo ant jos uzlipti
butu bumpt
Aidas aka Archatas (22:28):
Ir tipo jei būtų sprogus, tai nuostoliai 5 km spinduliu
Mantas (22:28):
))))
nu keksiu berlyne butu nelike
butu mum nepasiseke
))
Aidas aka Archatas (22:29):
Nebūtų ką svečiams parodyt
Mantas (22:29):
nuh, ir kur juos nuvesti….
tixliau pas ka
Visi bet kada galim mirti. Nebūtinai nuo bombos, terorizmo ar gamtinės katastrofos. Ne visada viskas priklauso nuo mūsų. Todėl su tokia galimybe geriau susitaikyt iškart. Kad paskutinėmis akimirkomis galėtum pasidžiaugti tuo, kas buvo geriausia. O ne panirt į paniką ir baimę. Ir visai nereikia pastoviai galvot apie mirtį. Galvot reikia apie gyvenimą. Pačią šviesiausią ateitį, kokia tik gali būti. Nebent ji nutrūks.
Panašus skaitymėlis:
10 minučių iki pasaulio pabaigos
(1) Šitam Berlyno rajone vakarais maždaug nuo devynių renkasi seniausios Pasaulio profesijos atstovės ir vienišiems praeiviams siūlo pažaist. Išskyrus tuos vakarus, kada
dėl vaizdo būna Policijos reidai.
Jei po šito įrašo bloge daugiau nepasirodysiu, tai greičiausiai būsiu sprogtelėjęs.
Grįžta šiandien Tobi's iš pietų pertraukos ir klausia:
– Girdėjai naujieną!?
– Kokią?
– Čia traukinių stoty darbininkai atkasė bombą.
– Ką? Kokią bombą?
– Bombą! Bum! Iš Antro Pasaulinio karo laikų. Apie 20 kg.
– Na tai ką? Pagrindinėj stoty?
– Nea. Čia. Hackescher Markt. Jei pasitvirtins pavojus, tuomet gali būt evakuotas visas rajonas. 5 km spinduliu.
– Jo? Tai eisim namo? O kaip praneš?
– Arba tiesiai ateis, arba per garsiakalbius.
– O tai kaip sužinojai apie tą bombą?
– Stovėjau su draugeliu prie banko ir pradėjo viena po kitos į mikrorajoną važiuot policijos. Tai paklausėm praeinančių policininkų, kas atsitiko. Tie papasakojo.
Štai kitas bendradarbis išgirdęs gandą mintyse perbėgo visą savo gyvenimą. Po akiniais sudrėko akys.
– Na ja. Istorijos palikimas... – pasakė atsidūsdamas. Neseniai susilaukė vaikelio, o dabar toks pavojus
Loading ...
