Galų gale paskyriau laiko vienos senokai užsilaikiusios idėjos įgyvendinimui. Ėmiau vieną dieną ir suklijavau atviruką BadDog atvirukų konkursui. Gal atspausdins.
Turiu analogišką pasidaręs vokiškai ir užsiklijavęs ant pašto dėžutės. Veikia 90%.
Šitą užduotį braukiu iš savo plano. Pereinu prie kitų.
Nenoriu per daug plėstis. Bet Velykinius Lietuvos blogerių sveikinimus sumečiau į flickr. 
Gražaus jums pavasario!
Paskutinį šių metų margutį nusprendžiau dedikuoti savo ilgamečiam projektui. Galbūt tai suteiks man daugiau motyvacijos ilgiau prie jo laisvalaikiu pasėdėt ir galų gale pabaigt, kad nereiktų laidoti.
Didelė dalis mano gyvenimo yra susijusi su darbu. Turi tikėti tuo, ką darai. Tai viena iš pagrindinių sąlygų judėjimui į priekį. Todėl antrajame margutyje sugalvojau atvaizduoti du savo darbinės aplinkos simbolius – Django ponį ir Django padarėlį.
Ponis tapo neoficialiu Django simboliu po vienos konferencijos, kurioje pranešėjas pasakojo, kaip nemėgsta Django dėl nepaaiškinamos magijos šitoj karkasinėj sistemoj.
Tuo tarpu, Django padarėlį sukūrė programuotojo devynmetė dukra Lucinda, kasdien stebėdama, kiek daug laiko jos tėtukas skaito ir šneka apie Django:
Django yra kompiuterio programavimo padarėlis. Jis tarnauja tik kompiuterių programuotojams ir daro jų darbą. Kamuoliuku savo uodegos gale jis spausdina šviesos greičiu. Supypsi, kai darbas pabaigtas, o kai parsivedi namo, skraido aplink, tvarkydamas namus. Jis mažas paslaugus draugelis.
Pabaigai siūlau pasižiūrėti įkvepiančią Timo Brauno (Tim Brown) kalbą apie kūrybingumo ir žaismingumo ryšį:
Šįvakar po darbo prie kompiuterio sėdėt nebenorėjau, tai sumąsčiau nuspalvint pirmą margutį Velykinei akcijai. Padariau fotosesiją. Toliau nekomentuosiu. Patys įvertinkit.
Pabiručiai:
Pabirutės:
Šventės kontekste:
Jau praėjusiai vasarai norėjau pasigamint originalių marškinėlių. Nusipirkau specialaus popieriaus spausdinimui, rinkausi paveikslėlius, bet sumanymo įgyvendint taip ir nesugebėjau. Vis kas svarbesnio atsirasdavo, o paskui ir vasara baigės. Šiemet gi originalių marškinėlių link pastūmėjo atsitiktinumas, kad Londone, Camden Town mikrorajone gavau trafaretų pagal Banksy grafičių idėjas. Taigi pirmąją marškinėlių seriją ne apsiklijavau užlyginamais lipdukais, o apsipurškiau dažais.
Prieš pradėdamas dažymus, pasinaršiau instructables. Iš pavyzdžių apsižiūrėjau, kad dviejų spalvų piešiniai atrodo geriau negu vienspalviai, todėl įsigijau porą flakonų juodų ir baltų dažų tekstilei (nors, sako, tinka bet kokie akriliniai purškiami ar voliojami dažai)
Dviejų spalvų piešiniams reikia dviejų trafaretų. Fabrikinį turėjau tik tamsiai spalvai. Taigi šviesiajai skirtą trafaretą reikėjo pasigamint pačiam.
Jei įsibėgėjant vasarai sumanysi irgi kažką tokio pasidaryt, tai „jūs vaikai, taip darykit, kaip Jurgelis daro“. Pirmasis blynas buvo prisvilęs(1) – pasimokiau iš klaidų – instrukcijas papildau patarimais.
Tai sėkmės gamyboj! Jei turi kokių įdomių trafaretų, gali atsiųst man.
Nori nustebinti draugą/draugę? Nori neįprastai perteikti gudrią mintį? Patinka patogūs daiktai? Tau rūpi gyvenimo kokybė? Įnešk į kasdienybę kūrybingumo! Susikurk sau stiklinę (marškinėlius, lempą, plakatą, laužą ar bet ką kitą)!
Kai kažkada per psichologijos paskaitą pasakė, kad kūryba yra originalus žinomų dalykų išdėliojimas, buvau gerokai pasipiktinęs. „Juk tikroji kūryba ateina iš įkvėpimo, o ne iš žinomų dalykų eksperimentinio konstravimo“ – tuomet pagalvojau. O dabar jau sutinku, kad tas įkvėpimas ateina ne iš kur kitur, o iš savo paties įspūdžių; iš dalykų, kurie yra ar tampa žinomi. Kartais kūryba būna tiesiog klaidingas realybės interpretavimas – kažko nesupranti, nori sau paaiškint ir tada sukuri paaiškinimo interpretaciją tais žodžiais, vaizdais ar garsais, kuriais moki. O šiaip kūryba gali būti ir pritempta tiesiogiai, kitaip nei įprasta išdėliojant žinomus faktus, pavyzdžiui šiandien bedarydamas programavimo pertraukėlę, parašiau ant poprieriaus žodį „if“ rašytinėm raidėm, bet kad būtų neįprasčiau, „f“ raidės lankelį prikabinau prie „i“, o „i“ tašką įgrūdau į „f“ kilpą. Štai tau ir kūryba!
O dabar prie reikalo! Va jau porą mėnesių man galvoj knibždėjo pasigamint unikalias stiklines. Mąsčiau apie atvaizdus, dekoravimą, atlikimo būdą, materiją ir galų gale iš skirtingų gyvenime matytų idėjų sulipdžiau rezultatą, kuris pavaizduotas aukščiau nuotraukoje. Tai stiklinės iš stiklainių, ant kurių šonų puikuojasi kaukolės su pypkėm ir grasinantys užrašai.
„Psychas 
“ – toks buvo pirmasis RQ įspūdis apie nupasakotą mano kūrinį.
Kad kūryba būtų prasminga, ji turi pernešti žinią arba suteikt funkcionalumą. Šitos stiklinės perduoda dvi žinias: „tai ką geri, gali apnuodyti tavo organizmą“ ir tradicinis „rūkymas žudo“. Negana to, stiklinė suteikia portabilumo funkciją – jei skubi į paskutinį traukinį, gali nespėtą išgerti gėrimą užsisukti dangteliu ir išsinešti. Dekoravimui pasirinktas stilizavimas suapvalintų stačiakampių link, kad paveikslėlis ir šriftas labiau prisiderintų prie stiklainio formos. Papildomą šokiravimo įspūdį sudaro faktas, kad stiklinė yra nors ir su paveikslėliu, bet vis tas pats stiklainis (asociacijos su tarybiniais filmais apie alkoholikus), bei tai, kad stiklinė perteikia antireklaminę žinią (asociacijos su „negerk iš avies pėdos – avinėliu pavirsi“). Tokiu būdu stiklinė pastoviai primena jausti saiką. Be to stiklinės puikiai tinka išbandyti svečių atvirumo/susikaustymo lygį ir humoro jausmą.
Už prisidėjimą prie galutinio produkto idėjine prasme, esu dėkingas Viktorijai iš Miunsterio, buitinio dizaino firmai „Propaganda“, Lucida Console šrifto kūrėjams ir visiems palaikiusiems morališkai. Aplodismentai. Uždanga nusileidžia.
Loading ...
