Posts Tagged ‘psichologija’

Tik suaugusiems: plastmasė

Thursday, April 10th, 2008

O kartais būna, kad savaime to optimizmo ir pozityvaus mąstymo nebepavyksta palaikyti… Ir mintyse besikeikdamas eini sau kur pasilinksmint, tikėdamasis užsimiršt tai, kas tave slegia ir atrast gyvenimo džiaugsmą iš naujo. Ir tada užsuki į klubą, pralauki eilę prie face control‘o, nusileidi, pasiimi kokteiliuką, eini šokt, pasinert į muziką ir aplinką.. Šypsena veide atsiranda tik po antro „Fatality“. Svarbiausia – atsiranda.

Na o ta šypsena tai visai ne dėl alkoholio. Šypsena dėl to, ką pastebi aplink save. Šypsena dėl viso to dirbtinumo, kuris vyksta norint patraukt dėmesį į save, susirast antrą pusę vakarui ar žmogų, iš kurio išsikaulytum cigaretę ar dar vieną gėrimą. Viskas atrodo tiek dirbtina, kiek ir tos palubėse iškabintos plastmasinės rožės. Apie tai jau Naujųjų paryčiais šnekėjom su Rasa. Koks nors Dariukas šneka su Brigitėle apie architektūrą visai ne dėl to, kad jam įdomi statinių tema, o dėl to, kad panelei rodytų dėmesį ir sudarytų bendrumo pojūtį.

Būna – trūksta intymumo, švelnių prisilietimų, bučinių, sekso. Ir tokia panelė, kuriai akivaizdžiai to žiaurrrriai reikia (arba koks vaikinukas), išeina į šokių aikštelę pasimaivyt, ir po to ieško, prie ko čia geriau atsistot, kieno dėmesį patraukt… Ir kartais neranda nieko, tai šen, tai ten pašoka, o paskui pasimetus eina kitur.

O gretimais koks vaikinukas sudomina paną, šoka jau dviese, ir tada kaip koks mačo, atseit labai pasitikėdamas savim, lenda bučiuotis, o pana atsitraukinėja ir krato galvą į šonus. Arba vaikinas primygtinai siūlo eit į pakraštį prisėst ir pasilaiž… pasikalbėt, o panelė atseit nesuprasdama tikrojo tikslo, apsimeta, kaip čia jai linksma ir kaip ji nori toliau šokt vietoj pokalbių.

– Jau daug geriau taip kabint, negu sėdėt ir nieko nedaryt – savo kitokią nuomonę vakar pareiškė žmogus.

Kai tarp žmonių užsimezgęs tikras abipusis emocinis ryšys, tuomet nei tos visos vaidybos ir įvaizdžių nebūna, nei jie kam kreivai krenta į akis. Tada pora pasineria vienas į kitą visiškai be jokių abejonių, anei kompleksų. Įsilieja į šokį. Ar į pokalbį. Ar į bučinius. Ir tai būna iš abipusės traukos, o ne poviškų įvaizdžių bei lapiškų pasirinkimų.

O čia gretimai dauguma toliau bando atrodyt originalūs. Du bachūrėliai išsidažę akis kaip kokie „Green Day“. Dabar gal mada Lietuvoj tokia? Vienas kad šokinėja, kad staiposi, atseit: „Aš sugebu judėti kitaip nei kiti. Aš originalus.“ O DJ dabar irgi pavaro. Grįžęs pasinaršiau informacijos: Quazar, Justas Fresh ir Pranza. Groja sau electro, jazz ir disco, visko po truputį pamaišo – gera klausyt, tinka šokt, įsilieji į harmoningą ritmą, o tada… Tada netikėtai pradeda „arkliais“ jodinėt. „Kanopėlėm“ po visą šokių salę ir ne tai, kad netyčia, o specialiai: „Tipo, gal atsisukit į mus ar ką?“. Nors patys su šypsenom iki ausų žiūri tik į aparatūrą. Tuo tarpu šokėjai kraiposi, rauko kaktas, neiškentę eina atsigert ar parūkyt. O tie, kuriems svarbu išlaikyt savo subtilaus skonio turėtojo įvaizdį, susiraukę stengiasi įsivaizduot, kad klausosi geros muzikos ir taiko į ritmą savo galvose.

Pasitaiko gyvenime ir pačiam tiek plastmasinių ryšių bei santykių; tiek tikresnių, paremtų jausmais; tiek visokiausių tarpinių. Ir laikui bėgant pasidariau išvadą, kad jeigu tarpusavy vienas iš kito tikiesi skirtingų dalykų, tai geriau nieko nepradėt iš viso. Nes antraip bent vienam viskas baigsis labai skausmingai. Kaltinsi kitą, kad žaidė su tavo jausmais, ar verksi plastmasinėm ašarom…

O tau ar kvepia plastmasinės rožės?
@}-,-’–

Skirtumai

Monday, April 7th, 2008

Citatėlė iš ką tik pradėtos Alain De Botton pragmatiškai romantinės knygos (viršelis su rožiniais akcentais):

Jis siekė Alisą palenkti tarsi nepaisydamas rizikos. Žaidė pagal Viduržemio jūros kraštų taisykles – atvirai rodė geismą, dėl to rizikavo būti atstumtas, tačiau atstūmimas neatrodė gėdingas: toks demonstratyvumas nė iš tolo nepriminė blyškiaveidžių šiauriečių [Verterio ir kitų] vilionių – jie visą gyvenimą nerangiai, abstrakčiai šnibšda meilės žodžius, o jei lieka neišgirsti, tyliai nusižudo.

Tik suaugusiems: apkvaišusi kultūra

Monday, July 9th, 2007

Svaiginimasis – tai žaidimas su savo organizmu. Naujos patirtys, prasiblaškymas nuo nuobodžios rutinos, neįtikėtini vaizduotės sugeneruoti vaizdiniai, ir momentiškai lengvas santykių su aplinkiniais vystymasis nepastebimai tave uždaro į dėžutę. Netrukus kitokio gyvenimo jau nebeįsivaizduoji – o tai ką dar būtų galima veikt laisvalaikiu?

Fear and Loathing in Las Vegas

Viena protinga draugė sako:

O kuom narkotikas geresnis ar blogesnis už alkoholį? Man rodos, juos vartojame, iš tiesų, dėl tų pačių priežasčių, o kad įstatymas leidžia gerti, tai alkoholio vartojimas nuo to netampa „geresnis“ už narkotikus.

Apskritai, ar tai būtų narkotikai, ar alkoholis, tai yra pirmiausiai stimuliantai, o tik nuo žmogaus pasirinkimo priklauso, kokiomis priemonėmis jis atsipalaiduoja ar save stimuliuoja…

Taigi taigi, narkotiniais produktais galime vadinti ne tik marihuaną, visokius grybus, tabletes, miltelius ar injekcijas, bet ir alkoholį, tabaką, kavą, energetinius gėrimus. Net ir seksas tam tikra prasme narkotinis. Bet toliau rašydamas apsiribosiu tuo, kas daugumoj šalių uždrausta pagal įstatymą.

Panelė balta suknele priėjo prie kinietės, pabučiavo jąją į lūpas ir tada kinietė iš po suknele paslėptos diržinės piniginės ištraukė baltasuknei maišelį su baltais milteliais. Abiems gerai. Kinietė gauna švelnumo, kurio jai nesiūlo vaikinai, o panelė balta suknele gauna tai, be ko jau nebeįsivaizduoja normalaus vakarėlio.

– Anksčiau jie tai darydavo tualetuose – apie čia pat viešai vykstantį miltelių uostymą stebėjosi netoliese su vaikinu sėdinti prakauli ilganosė.

Kaip atpažinti vartotojus? Tipiniai vartotojai būna apsirengę emo stiliumi. Panos – tamsiais džinsais ar pėdkelnėm ir gėlėtomis suknėmis, platėjančiomis nuo ten, kur baigiasi krūtys ir prasideda liemuo, arba sijonais užtemtais iki pažastų. Vaikinai – labai aptemptais džinsais su kiek pažemintu klynu ir kokiu nors pilku bliuzonu su kapišonu. Avi jie dažniausiai Chuck Taylor All-Stars tipo sportbačius. O šukuosenos būna asimetriškos, poilgės, bet plaukai neilgesni nei iki pečių.

– Visi Berlyne pučia. Kiek pasikalbu, visi pučia. – išsišiepęs pasakoja filosofijos studentas, andegraundinių vakarėlių organizatorius.

Kai turėjau kiek ilgesnius plaukus ir kaip nuolatos dirbančiam priklausančius pajuodusius paakius, prie manęs klubuose dažnai prieidavo žmonės ir klausdavo:

– Gal turi? Gal žinai, kur gaut žolės? Gal parduodi ką nors?

Kaip atpažinti tiekėjus? Tipiniai tiekėjai būna įgudę vartotojai. Klubuose tai dažniausiai būna porelė. Labai tranki tūsinga seksualiai apsirengusi panelė, pilna energijos, judanti per visą šokių salę ir kalbinanti visus šokančius bei pati belaukianti užkalbinimų. Ir vaikinukas, ramiai stebintis viską iš šalies. Vaikinas gali būti banglas, o gali – morozas, bet pagrindinis išskiriantis bruožas yra pajuodę paakiai ir bendras organizmo išsekimas.

Narkotikų galima gaut ne tik klubuose, bet ir po atviru dangum. Tuomet tiekėjai kiek kitokie.

– Gal reikia žolės? Ne? Heroino? – priėjo prie manęs pilkas turkas.

– Aš „Ėdelvais“ ieškau. Gal žinot, kur yra?

– Kas kas?

– „Ėdelvais“. Kavinė tokia. Ten susitikimą turiu.

– Cha cha. Kavinė. Eik eik. Kavutės pagerk.

Socialiniuose tinkluose žmonės viešai prisipažįsta, kad vartoja narkotikus ar kitus svaigalus, kad išsivaduotų iš kompleksų. Trumpam kalbant apie alkoholio vartojimą, daugelis vyriškosios lyties atstovų galvoja, kad su draugu susitikus gert ne alų, o kokią nors kavą ar arbatą yra nevyriška. Kai tablečių ar miltelių vartotojui pasakai, kad to nevartoji, kai žolininkui pasakai, kad nepūti, kai alkoholikui – kad negeri, arba rūkoriui – kad nerūkai, iš visų jų sulauki žodžių: „Sveikas gyvenimo būdas. Pagarba“, bet iš tiesų jie pagalvoja: „Koks nuobodus žmogus, kiek jis daug iš savęs atima, kiek mažai gyvenime patiria“. Kiekvienos svaigalų rūšies vartotojai teisindamiesi pabrėžia, kad nevartoja stipresnių svaigalų rūšies: „Aš geriu, bet užtat nepučiu“, „Aš tik rūkau žolę, bet nevartoju ratų“ ir t.t. Vartotojai savo dėžutėje sėdėdami yra vargšai ir trumparegiai.

Yra keletas filmų, kuriuos vertėtų pažiūrėt šia tematika.

Baimė ir neapykanta Las Vegase (Fear and Loathing in Las Vegas, 1998) – pažintinis/propagandinis filmas su Jonny Depp, supažindinantis su įvairių narkotikų rūšių poveikiu, teikiamom haliucinacijom, žvilgsniu iš šono.

– Kaip tau tas filmas? – klausiau vienos pažįstamos.

– Nebeištvėriau pusę pažiūrėjusi – pradėjau vartot.

Traukinių žymėjimas (Trainspotting, 1996) – labai daug gerų atsiliepimų sulaukęs filmas apie heroino vartojimą ir jo pasekmes. Man jis nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjausi, bet pažiūrėk, jei nematei.

Rekviem svajonei (Requiem for a Dream, 2000). Vienas geresnių impresionistinių filmų apie tai, prie ko priveda vartojimas. Rekomenduotina visiems narkomanams.

Nesu streitedžas (angl. straigthedge, sutr. sXe), – jokių svaigalų nevartojantis asmuo – bet manau, kad svaigintis chemija ir nuodingom medžiagom neverta dėl sveikatos, reputacijos, blaivaus proto ir stabilios emocinės būklės išlaikymo. Šiaip yra gerų bent jau mane veikiančių alternatyvų – tai pavyzdžiui ekstremalus, iki kiek galiu sau leisti, sportas, pvz., riedučiai. Polėkio pojūtis ir adrenalinas suteikia šiek tiek svaigulio ir daugiau pasitikėjimo savim.

Pabaigai klausimėlis. Kokias alternatyvas narkotikų vartotojams pasiūlytum tu?

Tik suaugusiems: blogam viskas atleistina — net ir gėris

Monday, January 29th, 2007

Blogis ir gėris. Jin ir Jang. Moteriškas ir vyriškas pradas. Visa tai yra visatos dalis. Visa tai sudaro tiek harmoniją, tiek chaosą. Kas yra blogis? Blogis yra savanaudiškas gėris. Visi mes turime tiek gėrio, tiek blogio. Tiesiog dėl patogumo ar įvaizdžio renkamės atrodyti arba geri, arba blogi.

Vienas ispanų rašytojas yra pasakęs, kad mes esame panašūs į tuos, kurių nekenčiame, kur kas labiau, nei galvojame. Ir tai visiška tiesa. „Aš tikrai nesielgiu kaip ta kalė“ — pagalvojai apie savo priešą? Dabar gal ir ne, bet dar elgsies, jau elgeisi, arba elgtųmeisi, jei patektum į tokią padėtį, kokioje yra tavo nekenčiamasis… Arba galų gale elgiesi kitaip šunsnukiškai. Gyvenimas mus keičia. Mokomės iš to, ką vadiname klaidomis — t.y. kas duoda kitokius rezultatus, nei norėjom. O ko mes nekenčiam? Tiesiog tų, kas nesielgia taip, kaip iš jų tikiesi — kas nešoka pagal tavo dūdelę.

Po saule yra daug politikos. Gėriu yra priimta vadinti moralines normas, nusistovėjusias tradicijas. Deja jei pavartytume sentencijų ir aforizmų rinkinius, pastebėtume, kad kiekvienai gyvenimo situacijai, kiekvienai nuodėmei (pagal 10 Dievo įsakymų) galima rasti tiesą, apibūdinančią blogį kaip gėrį. Turi laiko? Gali paieškot. Vien jau advokato profesijos egzistavimas įrodo, kokia įvairialypė ir nepastovi gali būti tiesa. Kiekvienas pakreipia upę ta vaga, kuri jam patogesnė. Esmė lieka ta pati — tiek juoda, tiek balta yra šalia ir viena be kitos negali.

blogis — madingaBūti blogu yra madinga. Kaukolėta apranga, aksesuarai. Moralės normų laužymas. Maištas ir agresija filmuose, muzikoje, knygose, žaidimuose. Neiškentęs (nutaikęs progą geriečio įvaizdžiui pagerint) net mano nekenčiamas popiežius Benediktas XVI (tas gudročius niekad neprilygs gėriu spindėjusiam Jonui Pauliui II) pareiškė „savo nuomonę“, kad kompiuteriniai žaidimai ir visa multimedija turėtų neskleisti blogio ir negriauti moralinių šeimos vertybių.

Moralinės šeimos vertybės? Beveik visos panos, su kuriom tenka bendrauti yra iš nedarnių šeimų. Beveik visi pažįstami žmogeliukai, kurie kada turėjo antrą pusę, jau bent kartą išsiskyrė. Beveik visi, ką vadiname žvaigždėmis ir įžymybėmis, tuokėsi ir skyrėsi, ir vėl tuokėsi daugybę kartų, turėjo meilužių ar kitaip „nedorai“ gyveno. Galbūt tiesiog ateina metas hipiškam renesansui („kas su kuo nori“)… Ir mirčių pagausėjimui dėl lytinių ligų (nes kiekvienas Jin turi savo Jang)?

Pastebiu tendenciją, kad tokiam didmiestyje kaip Berlynas, savaitgaliais, kai partneris pernakt dirba sunkiai gautą darbą, madinga eiti linksmintis ir kabinti susižavėjimo objektus. Miestas milžiniškas, tad beveik neįtikėtina, kad būsi pastebėtas žmonių, kurie galėtų ką kompromituojančio pranešti tavo antrai pusei. Jei toks kabinimas baigiasi ne taip, kaip pasąmonėj norėjome, tuomet nuodėmingumą užglaistome fraze „Aš jaučiu ribas ir jų neperžengiu“.

Ypač atsiradus galimybei išvažiuot į svečią šalį, daugelis „laikinai“ palieka „mylimuosius“, prisiekę būti ištikimi iki kol vėl susitiks. Išvažiavusieji užsienyje, o likusieji savoj žemelėj pamato pasaulio margumą ir susitinka savo vienkartinį svajonių karalaitį, su kuriuo „nusideda“ prieš įžadus. „Mes gerieji. Ten tik mūsų klaidos!“ — teisinamės.

Prisimindami, kaip trečias brolis Jonas pasakose išvykdavo į Pasaulį laimės ieškoti, daugelis Trečiojo Pasaulio naivuolių patiki, kad į jų Tėvynę turtingi svetimšaliai atvyksta ieškoti meilės. Dažniausiai šie ieško pigaus sekso. Netgi turi savo tinklalapius pasikeisti naudingai informacijai. O kas nenori sekso?

Meilė. Skambus žodis ir aš tikiu jos egzistencija. Taip pat meile iš pirmo žvilgsnio. Bet ir kelyje į meilę būna blogio. Poravimasis neapsieina be pavydo. Net geriausias draugas tampa didžiausiu priešu, jei kandidatuoja į tavo susižavėjimo objektą. Pastebi kiekvieną konkurento trūkumą ir būtinai juos raportuoji žmogui, į kurio širdį (ir kitus organus) pretenduoji. Išniekini visas blogąsias konkurento savybes, tarytum tokiu būdu pats tapsi geresnis sužavėjusiojo akyse. Tarkim tau pavyko. O ilgalaikiuose santykiuose išsivystys nuosavybės jausmas, kai į partnerį pradėsi žiūrėt kaip į savaime suprantamą daiktą, iš kurio reikalausi, kad jis elgtųsi taip, kaip tu nori.

Aš blogas. Ryt vėl išauš saulėta diena, o po jos bus žvaigždėta naktis.

Apklausėlė. Kaip vertinate

  1. neįsipareigojančius tarpusavio santykius?
  2. keleto partnerių turėjimą vienu metu?

(susituokusieji gali prisidengti neįprastais nikais)

Lucidiniai sapnai

Tuesday, June 13th, 2006

Vos užtikęs bloggerio įrašą apie lucidinius sapnus, išsikėliau tikslą susapnuoti skrydį, kaip kad vaikystėj.

Seniai seniai sapnuodavau, kad kitaip nei kiti, moku sapne pakilti nuo žemės. Tai nebūdavo lengva, reikdavo labai pasistengti, bet pasistengus pavykdavo atitrūkti nuo grindų ar šaligatvio ir nedideliu greičiu, galbūt neaukštai, bet vis dėlto pakilti. Rodydavau sapnuojamiems draugams ir broliui, kaip tai padaryti — įsibėgėji, ištiesi rankas į priekį, pašoki ir labai labai stengiesi išsilaikyti. Pavykdavo visada. Beveik. Po kelių metų įgudau atitrūkti neatsispyręs, tiesiai nuo žemės, sėdinčiojo ištiestom kojom pozicija. Vėliau viskas baigėsi. Sapne nebesuprasdavau, kad sapnuoju, nors tie sapnai nepasidarė daug logiškesni.

Prieš keletą dienų, profilaktiškai poilsiui bei savišvietai benaršydamas blogosferą, aptikau gan seną įrašą apie lucidinius sapnus. Tai tokie sapnai, kuriuose sapnuotojas suvokia sapnuojantis ir netgi valdo savo sapno tėkmę. „Aš gi tai sugebėjau“ — prisiminiau. Prisiminiau savo skraidymus, prisiminiau, kad sapne užsimerkus, pabundama… Ei! Gyvenime gi trečdalį laiko pramiegam. Trečdalis tuščiai? Privalau prisiminti, kaip pakilti nuo žemės. Privalau praturtinti savo gyvenimą.

Taigi vakare nuėjau miegoti su mintim, kad sapne suprasiu sapnuojantis. Kitą vakarą tą mintį pamiršau, bet visgi matyt į pasąmonę mano noras įsirašė.

Praėjo vos kelios dienos ir štai prieš pat pabusdamas, užtikau nesąmonę ir supratau sapnuojantis. Pasakiau šalia sėdintiems šeimos nariams, kad esame mano sapne. Kad įsitikintų, gali sugalvoti po nerealistišką norą, ir tas išsipildys. Savo norą žinojau iškart ir pasilikau pabaigai.

Atėjus mano eilei, atsistojau, buvau kažkur Klaipėdoj prie kažkokios plačios sankryžos. Štai automobiliai sustoja prie raudono šviesoforo signalo, aš įsibėgėju sankryžos vidurio link. Turiu suspėt ligi kol automobiliai pradės važiuot… Bėgu, atsispiriu, pašoku ir kylu. Tada — tiesiai nosies tiesumu. Skrieju virš nerealios gamtos. Kur ne kur pravingiuoja keliai. Lenkiu automobilius. Medžiai. Krūmai. Pelkės. Ežerai. Upės. Plaukiojantys paukščiai, skraidantys paukščiai. Vabzdžiai. Gamtos kvapas. Žolė. Žemė. Vaizdas toks ryškus ir aiškus, kaip dar niekad nesu sapne matęs. Ir viską pralekiu dideliu greičiu. Tiek danguje, tiek vėliau pabudęs stebiuosi, kaip greitai sapne susigeneravo tokie nuostabūs ir aiškūs vaizdai, kokių nesugebu čia aprašyti. Realybėje mano vaizduotė daug lėtesnė ir daug blankesnė.

Per kelias minutes nulėkęs baisybę kilometrų, pajuntu, kad mano skraidymo jėga senka ir leidžiuosi. Teks grįžti pėsčiomis. Toli, bet buvo verta. Patraukiu. Pabundu. Laikas į darbą.

Taigi siekis pavyko. Sapne supratau besapnuojantis. Ir prisiminiau vaikystės sugebėjimus. Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti…